.......

Ramybės akys ilgu ilgesiu tarytum  varva
Nuo pat dangaus link žemės pakraščių,
Kas išskaitys jose ir ko jos tyliai maga,
Kas paslėpta nuo žingeidžių ir svetimų.
 
Kaip dar ilgai jos žvelgs į tai, kas jau praėjo,
Pilkuoja vieniši rūkai, tarpekliai ir kalnai,
Ir tolimi maršrutai, ir tolimos stotelės,
Ir kažkada matyti, jau užmiršti veidai.
 
Ir jūros šėlsmas, ir ramus bangavimas,
Ir tas rytinis mielas paukščių čiulbesys,
Ir tas toks lengvas, laisvas kūdikio  alsavimas,
Ir dar negęstantis šiltas saulės spindulys.
 
Jau pamažu tos akys merkiasi ir vėsta,
Vis mažesni atrodo pasaulis ir daiktai,
Ir norisi paslėpti tuos vaizdus lyg maistą,
Kurio vis maitiniesi, kai uždaryti visi keliai.
poeta