Krenta žiedlapiai į šaltą  žemę,
Kažkada ir mes su jais krisim,
Mesk likime mums baltą plunksnelę,
Ten nuėję, mes jums atrašysim.
 
Nuo  tamsos link šviesos karalysčių,
Nuo  likimų vienų prie kitų,
Mus blaškys, kad galėtum nuklysti,
Kuo toliau nuo tiesiausių kelių.
 
Kiek turėjom jėgų, tiek stovėjom,
Gal ne viską supratom gerai,
Kiek turėjom jėgų, tiek kovojom,
Nežinia, ar tai buvo geriau.
 
Kelias žemiškas iš aštrių akmenukų,
Basomis per jį ėjome kantriai,
Ir kiekvienas įbrėžimas išmokė,
Kaip nežeidus toliau gyventi.
 
Ir kažkur tarp gyvenimo sienų
Bus ir mūsų dienų aprašai,
Kokį balą uždirbsim, kas žino,
Gal  tamsos ar dangaus angelai.