Renku žodžius,
Kuriuos suprastum ir pajaustum,
Kurie tau būtų svarbūs, artimi,
Kurie į sielą įsikrausto,
O tu juos kaip savus glaudi...

Sakyčiau ne...
Nors... kartais gal abu gudraujam?..
Seniai tau nebesu paslaptimi!
Ką mums lemtis įdės dar saujon,
Nesužinos tik svetimi!

Sakytum: taip!
Nes mudu viens kitam juk rūpim
Ir turim kuo dalintis dar abu!
Nebrisim jau į Stiksto upę, –
Patvins Kupa, bėgs iš krantų...

O mes abu –
Tada ant liepto pastovėsim...
Per akmenėlius bėgs sraunus vanduo...
Kai vakaras dalins jau vėsą,
Tu man sakysi: ranką duok!..