Nupurčiau kvapą nuo stiklo,
nes smilko jau susenęs.
Tad rėmai rudenį vėl virpa
trumpesnis šalčiui grįžti kelias.

Jei neturėjau taip daryti
žinok esu nekaltas.
Bevalis mano Dievas uždarytas
neregio drabužį velkas.

Meluoju kai sakau jog laukiau
sniego krintančio į tarpą durų.
Šventų tiesų atradus saują
numesi tiems kas jų neturi.

Bet nesuspėsiu jų pagauti,
o snaigės šokdamos šaipysis.
Gal pasiimsiu vieną jų nušautą
kai atsibus laukimas žiemą pamatyti.