Pasipuošiu tavimi – apynio spurga,
Žadins ir vilios jos kvapas svaigus,
Tu ir aš, aš ir tu, tai visi mūsų turtai,
 Ir jų nieks nepavogs, neiškeis į kitus.

Ir džiaugsme ir varge, kildami ir keldami
Tai besparniais paukščiais, tai kalnų arais,
 Vėl iš naujo dalindami, vėl iš naujo gyvendami,
Bet visuomet kartu, nors ir apdegusiais sparnais.

Vienas kito ilgėsimės, niekuomet negailėsime,
Kas jau buvo – įvyko ir daugiau nebebus,
Ant gyvenimo tako baltos rožės žydėjo,
Į kapus palydėjo melsvas melsvas dangus.