Žodelių žiedlapiai
gula į plaukus, mintis, į širdį…
 
Ačiū, pavasariui, gaivų kuždėjimą
nuojautos manosios girdi.
 
Trūksta naktinės miego paklotės,
išsirita ryto giesmelės.
 
Skleidžiasi kvepiantys diemedžio lapai,
stiebias rasoti daigeliai.
 
Baltu taku kasdienybė ateina,
žiedais margais pakaišyta.
 
Bėga nubėga rūpesčių vagos
ir sėja žaliąją  vilnį.