Aš mačiau, kai tolyn ji nuėjo             
Išdidi ir be proto daili,                      
Pavymui įsižeidęs žiūrėjai,
Kad žodžiu sulaikyt negali.
 
Ji nevertino žodžių, tik – laisvę.
Meilikavimo nepripažino.
Ją stebėjai lyg Šiaurės pašvaistę,
Lyg Vakarę virš balto beržyno.
 
Kas paliko? – Kartėlis ir meilė,
Užgesinti, kurios negalėjai.
Vėl sapnuoji figūrą jos dailią
Ir kad bėgi per kopas prieš vėją.