Tądien gatvė, kurioje gyvename kartu su Justu, buvo pervadinta iš Kosmonautų į Laisvės prospektą. 
Tiesą pasakius, apie tai sužinojau visai netyčia, iš kaimynės, bet tai net nebuvo pati svarbiausia tos dienos žinia. Justas dar iš vakaro nedavė ramybės prašydamas skirti pusdienį namams. 
Rudens pabaigos vėjai, pučiantys tiesiai į mūsų miegamojo išorinę sieną, ne tik ilgesingai gaudžia ventiliacijos angomis, bet tarytum negyjanti žaizda veriasi priminimu – metas klijuoti langus. 
Galbūt tai tėra pretekstas likti vienu du su savosiomis mintimis. Bet pretekstų ieškau aš.  
Jeigu būčiau galėjęs gimti bent keliais metais vėliau, langų klijuoti nesiryžčiau. 
Todėl dabar, sugrįžęs iš krautuvės ir parnešęs namo naujausią „Respublikos“ numerį ir „Kauno” cigarečių pakelį, pavyzdingai sėdu prie virtuvės stalo. Šaltomis, geležinėmis žirklėmis karpau nedideles, bet lango plyšiams puikiai tiksiančias juostas nejučiomis erdvė prisipildo aitriais cigarėčių dūmais. 

Mūsų virtuvė niekuo nesiskiria nuo kitų Karoliniškėse esančių virtuvių. Ant šaldytuvo pastatytas Justo tėvų dovanotas „VEF“ pastarąjį laiką vis dažniau transliuoja vakarų programas. Mes ir seniau karts nuo karto pasigaudavome kurią nors užsienietišką stotį ir
per erzinantį cežėjimą beveik visada
girdėdavome dainuojant
C.C. Catch, Sandrą arba Modern Talking. Visi žinojo, kas ir kokias dainas atlikinėjo tomis bangomis, tik ne kiekvienas galėdavo tai pasakyti garsiai. 
Bebaigiant karpinėti paskutinįjį laikraščio lapą, virtuvėje išryškėjo blausus Justo siluetas.
Jis taip pat kaip ir mūsų virtuvė – niekada nesistengė atrodyti kitaip, nei jo bendraamžiai. Tik už ausies užkišta storų, juodų plaukų garbana išdavikiškai kyšojo, ir tai buvo vienintelė jo kitoniškumo
išraiška visame tobulai
iščiustytame jaunuolio portrete. Bet visi jaunuoliai taip atrodė, visi buhalteriai elgėsi taip pat, 
visi autobusų vairuotojai
važinėjo tais pačiais maršrutais.
Tokioje kasdienybėje, radus pirmą laisvą rytą po kone savaitę trukusio anšlago sunkiosios terapijos skyriuje,
negali nekarpyti „Respublikos“. Justas žino, kaip klijuoti langus. Aš labiau asistuoju, kai jis, būdamas mažo ūgio, nebepasiekia pačių aukščiausių kampų. Justas taip pat puikiausiai žino, 
kad asistuoju ne tik klijuodamas langus. Ir toks vaidmuo jam tinka.
Tada mažiau svetimų liežuvių kėsinasi godžiai aplaižyti tai, kas dedasi mūsų buto virtuvėje.  
Pro tręštantį plyšį virš palangės, kurį ką tik pavyko užkamšyti sena marška, jau nebepučia vėjas, o Justas prasitaria, kad jo gyvenime atsirado nauja pažintis. Turiu ir aš pasakyti, kad vyresnysis gydytojas siūlo stažuotę Lenkijoje, ilgam, su galimybe pasilikti, bet ant stalo tebeguli žirklės. Ar galima pakeisti radijo bangą, kai šitaip drąsiai keičiamas prospekto pavadinimas?
Galbūt. Tik mūsų virtuvė, dar ilgai nesikeis ir liks visai nejudinama, tarytum sterilaus gyvenimo archipelagas, 
nuožulniai saugantis visus neužkamšytus langų plyšius