Niūrus ruduo,
dar rūstesni žmonių veidai,
lašnojantis už apykaklių vanduo,
po Lietuvą sklandantys gandai.
Sp. „Grėsmė nacionaliniam saugumui“– skaitom,
R. „Grėsmė nacionaliniam saugumui“– girdim,
TV „Grėsmė nacionaliniam saugumui“ – matom,
VSD „Grėsmę nacionaliniam saugumui“ – žaidžiam.
Televizija rodo, spauda rašo –
ar galima tuo netikėti –
Prezidentas „grėsmę“ Lietuvai neša,
šiukštu, turi už tai sumokėti.
Ir naivuoliai prilipo kaip musės prie gandų,
laikraščių lapus uoliai šiurena,
o aš teisybės vos lašelį atrandu,
tačiau girdisi, kaip prijaukintos papūgos krizena.
Politikai nuvytusį  ramunės žiedą skabo
ir kikena: „myli, nemyli“ prezidentus,
į ausį girdi kuždanti  nelabą:
„Sudorokit, pribaikit paksistus.“
Garbusis išdidžiai sparneliais plevena,
žvelgia į demokratiją oriai,
tačiau ir jis ramunę kedena,
o, „nemyliu“ lapelis liko atsitiktinai.
Konservatoriai Mažeikius Viljamsui dovanoję,
dabar teisia prezidentą uoliai,
pusantro milijardo iš biudžeto paaukoję,
„taikliai" mėto akmenis „teisuoliai“.
Advokatas Jurijų nuo prokurorų gynęs,
apvalė, kaip angelėlį švariai,
prezidentas „už nuopelnus Lietuvai“ ordiną užkabinęs,
paliko įpėdiniui grąžinti lietuvišką pasą teisėtai.
VSD vadovas, patikėjęs sklandančiais gandais,
kaip Stalinas kažkada praeityje,
pasiklausymais „KGB mokyklos“ visus maitina,
o, Lietuva, esi tokioje protų netektyje,
nes politikai tik demokratiją vaidina.
Tad, kas kaltas, kas teisus,
kieno moralė tvirtesnė nei akmuo,
kieno protas dar skaidrus,
tarytum krištolas ar šaltinio vanduo.
Deja, lietuvis godus ir pavydus iš praeities,
kasnakt priešus, kerštą sapnuoja,
jis nekovoja dėl Lietuvos, jos vaikų ateities
tačiau, kaip pakenkti konkurentams nuolat planuoja.

2003 m.