Žiema nenori pripažinti pralaimėjimo
Ir savo paskutinį šokį lyg šlubas vokietis šoka,
Snaigės sušlapusios ir susikibusios dreba iš išgąsčio
Ir sunkiai  paskutinį kartą krenta į purviną žemę.
 
Tokia galybių kova, tokia praraja tarp dangaus ir žemės,
Ne viskas pildosi, ko pats trokšti, o tik tai, ko nori dievai,
Bet ir jie tarpusavyje galynėjasi ir visai nežinia dėl kokių
Priežasčių žmogus atsiduria tai pragare ar rojuje.
 
Ir iškeliami kaltinimai, kad kažkur maišeisi po kojomis,
Kad ne tą pusę palaikei ir nesupratai nei jų kalbos ir tikslo,
Ir kovoji jau pats su savimi kaip ta nueinanti žiema,
Tai glostydamas skaudančias kojas ar sudaužytą širdį.