Kai vaikštau tarp mirusių
jie pasiūlo daug angelų
daug ramybės
daug ryšio
su vietomis
nuo kurių kyla kregždutės
nuo kurių atsimuša lietūs
ir vėl įbėgu į vasarą ir bėgu raganiškais plaukais
per žydintį lauką
per pustomo dalgio garsą, per laužo žarijas
bėgu į ugnį
ir kai užsidega plaukai
sustoju
jei širdis kaip mandolina
kaip vakaro prieblandos
kaip švytintis laumžirgis
tuomet nesudegsiu
plaukai, jie savaime užgęsta
ir pavirsta krentančiu sniegu