Nestovėki po žieduota obelim,
Jau ir taip plaukai šarma apkrito.
Tu sugrįžki, Tu sugrįžki, jei gali,
Kol aušra neprišaukė mums ryto.
Palydėk į tėviškę mane,
Kada žydi mūsų senas sodas
Ir palik gegužio baltume –
Ten visai kitaip dangus atrodo.

Aušta rytas. Švinta. Ačiū, Mama, Tau.
Baltus nėrinius nupurto vėjas
Ir pavargusiom akim aš pamatau –
Po medžiu tuo – niekas nestovėjo...
Jau be svirties senas šulinys,
Laukia grįžtančių, neužsimerkia.
Supas gluosniai kūdros vandeny
Kojas, tarsi veidrodin, įmerkę.

Nesugrįš nutrūkę aitvarai,
Bet paguosk – nustos širdis daužytis,
Pasakyk, kad viskas bus gerai.
Jeigu mūsų senas sodas žydi.
        ........................
Tu dabar – už tolimos žvaigždės...
Kas mane kelionėje lydės?..