Laiką,
kaip duoną,
raikome.
Manome esą dideli –
pasaulį laikome...
Daug norime –
mažai duodame.
Iš mūsų juokiasi
pakibusi delčia.
Kažkur toli loja šuo...
Kur esame:
„tenai" ar  „čia"?
Minoje jautiesi,
kaip laikraštis,
praėjusios datos,
ant grindinio išklotas.
Skaudu,
bet gi juokiesi,
kai mindo kojos
basos ir batuotos.
O kas tada?
Belieka laukti –
 „devintos bangos"
ir šliaužti Žemės delnu
nuo sutemų iki aušros...