visus daugybę metų gyvenau Dievo apvaizdoje
tarsi švytintis angelas nusileido
į kūno vidų
ir skleidė gėrį

visus daugybę metų
kiekvieną minutę
galėjau numirti
lyg neturėjau būti
tačiau gyvenu

plečiu atmintį į praeitį
ir laikas neprisiveja
negali sugrįžti

vienintelė aš
jie nežino, kas man, kas aš
iš kur aš
jei visi žmonės atkeliavo
iš tos pačios vienintelės vietos
nežinomų tolių
ar galiu atsisakyti žmoniškumo
vardan angelo
jei Titas miegodavo kapinėse
kai slapstėsi
nuo žandarų
jis prišaukė aušrą
ir aš kartais nebūdama žmogumi
gėriuosi jais – žmonėmis