Mėnulis nebeturi apie ką suktis,
Kažkam pasirodė, kad žemė plokščia,
Atrodo plokščias ir visas pasaulis,
Nėščia moteris taip pat plokščia.
 
O ant tos plokštumos jau laužai kūrenas,
Ir žmogaus kūnas kaip gražiai dega,
Ir viskas matoma kaip performansas,
Vieni stovi ir žiūri, kiti nieko nesupranta.
 
O reikėtų mesti gerą akmenį į stiklinę plokštumą,
Kad pagaliau  gerai įrėžtų stiklas ir pamatytų kraują,
Tie, kuriems niekada niekas neskauda, niekas nejaudina,
Tie, kurie pilsto iš tuščio į kiaurą ir pinigus dar už tai gauna.