Eina meilė suplėšytais rūbais,
Sudaužytu veidu ir suskilusia širdim,
Kas padarė tai, jiems visai negėda,
Seka meilė iš paskos, tai artyn, tai tolyn.
Jos tokia dalia, ji kaskart rizikuoja,
Tartum paukštis po šapelį sukdamas lizdą
Ir nežino, kad kažkas ją seka ir kažkas matuoja,
Kaip išmest, išvaryti ir sudaužyti šį ryžtą.
Ir kiek kartų iš naujo vėl bus kartota,
Kiek dėlionių, kiek svajonių statyta, sudėta,
Ne iš karto pavyksta, gal vėliau negu niekad
Išsipildymo džiaugsmas lyg šaltinis ištrykšta.