Sušalau, reik ugnies ir einu užkurti krosnį,
Šiluma susilies ir uždės apsauginį sluoksnį,
Pasislėpsiu po juo, lyg meška viduržiemį baltą,
Nebaisi bus pūga, o koksai pavasaris šaltas!!!
 
Vėl už lango kruša, o magnolija žiedus sukrovė,
Ir liūdnai žvelgdama, gaudo sau spindulėlį pro šoną,
O pavasari miels, būk gerutis, susimilki ant mūsų,
Kaip  suvirpo beržo šaka, kas gi gali pakelt tokį gūsį.
 
Gal kažkur išaugo kalnai, gal sunku pro juos praskristi,
Gal būt žemėje meilės mažai ir nenori mus susitikti,
Gal kažkur aptemo dangus ir visai kelių nematyti,
Kaip pašaukti tave brangus, kad išgirstum ir pasivytum.
 
Ir saulutė tokia liūdna, dangaus piemenys matyt užsnūdo,
Kad tokie juodi ir šalti debesys aplink pasklido ir taip pratrūko,
Kel saulele sesele dangaus piemenėlius ir sušildyk jų skrandas,
Tegu kuo greičiau surenka žiemos debesėlius ir užsuka sklendes.