Kuo tvirčiau užkalti langai
juos atplėšus – nesisklaido
tamsa, įpratusi miego
karuselėse suktis,
kol pavirsta
sulėtinto kino kadru,

užuolaida plaikstosi baugščiai,
neatsargiai palietus –
ji suklūsta,
ligi lubų balkių
prigrūsta kvapo,
prikimšta senų baldų,

o vyras su maike
pusiau sėdi lovoje prieš
kalbantį televizorių
ir atkartoja žinias,
koridorium nušokuoja moteris,
dantys šviečia lyg sojų kruopų vėrinys,

mažėjant apimčiai
švelnumo ir grožio,
vyras su maike dailina
naują istoriją, prie datos pripiešia
cerberio pakabuką –
pulti ir atsitraukti, 

prislėgtu balsu imituoja liūdesį,
o sudėjęs plaštakas –
užsiprašo
kiek įmanoma daugiau linksmybių,
šokių ir fejerverkų už
sulygtą istoriją,

ant seklumos užplaukia
vakaras, skubu, viso gero,
– tu tikrai suspėsi nusipirkti
ledų ir vieną mažą sušalusią
pakalnutę, o aš tiktai
laiką perku.