Žali žali krantai,
O vandenys žydri.
Džiaugiesi, kad gimei
Tu Nemuno šaly.
 
Tai kas, kad ji maža,
Gelmėj neturi aukso.
Žemėj tokia viena,
Kurią Tėvyne šauksi.
 
Čia liko tavo pėdos
Vaikystėje įmintos.
Jaunystės dienos bėgo
Meilės kerais supintos.
 
Nors lijo žvarbūs lietūs
Ir žiemą pūgos siautė,
Vėlai užbaigus darbus,
Motulė kantriai laukė.
 
Pavasariai svaigino
Alyvom vakarais.
Lakštingalos nemigo
Kol dviese jų klausei.
 
O Nemunas tekėjo
Nunešdamas metus.
Neklausk, ko taip skubėjo.
Jis, kaip anksčiau, tylus.
 
Grįžti, kalbi be žodžių...
Žinai, tave supranta.
Žvilgsniu sustojęs glostai
Gražiausios upės krantą.