Pamatyt nematytą, išgirst negirdėtą,
Kilt aukščiau už kitus į pasaulį žvaigždėtą,
Ta nerimstanti siela vis neduoda ramybės,
Kad kažko vis dar trūksta prisisegt prie krūtinės.
 
Gal auksinio medalio, o gal laurų vainiko,
Kur tiek daug pasekėjų vis kilo ir krito,
Kiek sustingusių kūnų liko amžiams kalnuos,
Juos lyg laiko galiūnus  atmintis asistuos.
 
Jie mirties nebijojo, tikslas buvo svarbiau,
Su savim jie kovojo, kad pasiektų daugiau,
Ištvermės ir valios, patirties jiems užteko,
Bet nelaimės nutinka net drąsos akrobatams.
 
Ir jei reikt pakartoti, jie kartotų tą patį,
Gal sėkmės horizontas priartės jau anapus,
Jei krūtinėj širdis tam, kad  kiltum ir skristum,
Nepavyks sulaikyti, nors ir kojas parištum.