Kai išvysiu liepsnojantį žaibą,
Lyg gyvatę padangės skliaute,
Ji raitysis visaip ir į žemę leisis,
Nepagausim, stos tamsi valanda.
 
Reik įtempti visus žemės raumenis,
Reik sutepti strėles ir įtempti lankus,
Jeigu eis šis baisus žemės milžinas,
Te pavirsta žolė aštriausiu kardu.
 
Te patvinsta upės ir jūros šėlsta,
Ir kiekvienas kelias ištirpsta rūke,
Te būriuojasi paukščiai, padangė aptemus
Te neleis nei pakilti, nei skristi slapčia.
 
Ir kiekvienas iš mūsų  krauju pasirašom,
Nevaldys ir nežemins jau daugiau niekados,
Nebeveš ir nekalins, nekryžiuos ir nedegins,
Kas patyrė šį siaubą, atsimins nuolatos.
 
Atsimins, kad šventa yra Tėviškės žemė,
Jos kiekviena pėda ir kiekviena kalva,
O prie jų šventi žmonės šventą ugnį kūrena,
Ir susėdę prie laužo kalba savo kalba.
 
Kalba savo maldas, darbelius rikiuoja,
Stato laimei namus ir arimus lygiuoja,
Taip gražiai pradėję, sau neleisim apsnūsti,
Ir drauge atlaikysim bet kokią spūstį.