Mėnulio spinduliu į jaunystę sugrįšiu –
Ten jonvabalių takas naktimis mirga,
Ten obelys, apsunkusios nuo vaisių,
Ir lakštingalos giesmė ilgesinga.
Rasos lašai, saulėje sunokę,
Prisiglaudžia prie nuogo kaklo,
Pamažu nusirita tarp krūtų,
Palikdami šlapią taką:
Keliauja vis žemiau, neužsibūna.
Nuodėmė ateina, nurengia rūbus,
Saldumu į širdį įsilieja –
Aistra lekia šuoliais, skuba...
Kūnai, netekę svorio, save palieka.
Tas Nuodėmės saldumas!.. Nebūsi sotus:
Geri taurę po taurės šitą slėpinį
Ir niekaip negali sustoti...
Giedok, lakštingala, savo giesmę.
Giedok, kas vakarą, krūmynuos pasislėpusi.
Sugrįšiu į jaunystę – Meilę išmylėsiu, –
Jonvabalių takai man žinomi.