Motulė man vis kartojo:
Nevyki Dievo į medį
Ir pono negeisk žipono,
Kiek turim – turi užtekti.

Suprask, ne visiems juk lemta
Pakeisti savo likimą.
Tik šešios vinys į lentą
Sulygins širdžių plakimą.

Bet aš nenoriu girdėti
Motulės prasmingų žodžių.
Numoju... Einu ilsėtis –
Nuo darbo juk daug kuprotų.

Man viskas taip dailiai tviska,
Lyg gervės – šulinio svirtys.
Ir smėlis į auksą tikrą
Akimirkai buvo virtęs.

Bet Viešpats suklusęs stebi
Ir auksas lietum išlijo...
Aš nevijau Dievo medin,
Mane jis į ten įvijo.