Jau labai greitai pumpure pabels
Gležnutis baltas žiedlapis obels
Ir visą savo žavęsį paskleis, 
Kad vėl ruduo kvepėtų obuoliais.
O tu, mielasis, šiandien pajutai,
Kad nieko nebėra išskyrus tai
Ką dabartis tau atneša delnuos,
Tik ji tau laimės mirksnį dovanos.
Ne praeitis, išblėsusi rūke, 
Ne ateitis, miglotame take
Tik dabartis,  jos atviri delnai,
Yra tikrieji švytintys namai.
Ir būtent ji mums vieną dieną leis
Pajusti sodą kvepiant obuoliais.