Mylėk mane, kaip tu tik vienas težinai,
Ir nesvarbu, kad dar jauna ta meilė ir naivoka,
Tačiau tikrai ateis tokie keisti ir nesuprantami laikai,
Kai degins tuos, kurie subtilūs, drovūs ir kitaip nemoka.

Žinau, kad akimis norėtum pasakyt, sustok akimirka žavinga,
Tačiau pabėga žodžiai ir  mintis, o  žingsniai, jau minioje pradingę,
Primins tuos plaukus, tas rankas, kurios tave lyg rūkas glamonėjo,
Ir rodos niekas nesvarbu, nes tu skubėjai į glėbį tai, kuri tik ką praėjo.

Jei meilės kupina širdis, ramybės kūnui ji neduoda, nedvejoja,
Jei nemylėsi, gali sprogti net širdis, net ir randuota ji vilioja,
Ištieskime rankas ir mylinčius priglauskime ir išbučiuokim,
Ir nevėluokim,  te mylinti  širdis tartum varnėnas suokia.