......
Nutilo vėjas, įsiviešpatavo ramybė, pušys,
Atlaikiusios išbandymus lankstumui, pagaliau ilsisi,
Pagaliau gali pailsėti ir išvargintas žmogaus kūnas ir siela,
Skamba melancholiška miško muzika, užmerki akis ir
Rodos palieki savo kūną ir skrendi ten kur lengva ir gera,
Aukštyn, virš medžių viršūnių, rankomis paglostai ir
Palieti debesis, pagauni saulės spindulį ir laikai jį, kuo
Ilgiau laikai ir glaudi prie savęs, kad tik jis nepabėgtų, dar
Pabūtų kaip tas baltas kačiukas. O kaip jo laukia ir geidžia
Ir nori kuo greičiau užgimti ir sužydėti kiekvienas žemės
Pumpuras, pakylantis iš pačių žemės gelmių ir lyg kokia
Bambagysle sujungtas su viską apimančia visata. Dar
Viešpatauja melancholiška ruda ir pilka spalva, tačiau
Tuoj tuoj pakeis ją žaluma ir sužydės ji visomis žemės
Spalvomis. Raudona, mėlyna, violetinė, geltona, oranžinė
Balta, rožinė spalvos vyniojasi apie visą mano kūną, jos
Visos mano glėbyje ir mano širdyje ir visomis jomis
Norisi dalintis ir džiaugtis. Netoli mėlynas dangus,
Apačioje mėlyna jūra, kaip gera nardyti su paukščiais
Vabalais, žuvimis ir drugeliais, kaip gera jausti
Švelnų nusileidimą žemyn ir lengvą kilimą aukštyn.
Atmerkiu akis, dar skamba ausyse melancholiška muzika,
Pro pušų šakas mėlynuoja dangus, kaime girdėti
Šunų lojimas ir varnėnų bei strazdų styguojami balsai
Vestuvinei puotai, kas žino, gal pranašauja, kad šiemet bus geri,
Derlingi ir vaisingi metai,