Kokia laimė, gyvi, dar gyvi, ir dar šnekam,
Ir  dar kraujas girdžiu,  kaip gyslomis teka,
Ir dar šyla ranka ir širdis ir mintis neužako
Nuo patvinusios saulės iš  širdies Paukščių tako.

O kaip laukėm tavęs po tiekos sutemų,
Kūnas tirpo, sunkėjo ir rodos išseko,
Tu pripildei visus, lyg šaltinį vandens,
Lyg išsekusį šulinį be svirties ir be tako.

Vėlei skrisim kartu, vėlei kilsim ir leisimės,
Vėl pavargsim kartu ir rytais vėlei kelsimės,
Tu tokia tolima, tu tokia artima, neatstumsi,
Ir visus lyg višta po savim  švelniai glostysi, glausi.

Kiek tavy šilumos ir aistros ir vilties, kas seikės,
Mumyse  atkartos  gimę žodžiai ir mintys ir raidės,
Mes visi tik maža dalelytė tos didžios tavo meilės,
Tu surankioji mus, kad atgręžtumei  į save mūsų veidus.

Ir išbalę veidai vis skaistės ir vis lyginsis raukšlės,
Ir žmogus  už teisę gyventi vėl kovos ir vėl kausis,
Ir po tiekos kovų mes visi švęsim pergalės  šventę,
Išdabinsim saulėgrąžom  sodus ir kiekvieną namo kertę.