Tyla nebesiduoda plėšoma nei į žodžius, nei maldą
Ir iš atodūsių susideda tik abstrakti dėlionė,
Nes nemiga išbrinkusi pakaušį tvinksniais skaldo,
Įsprausdama esybėje besaikio geismo skonį,
Palikdama iš po nakties takus, žymėtus trupiniais ir suodžiais
Ir kiekvienam raumenyje mėšlungio sopę aikčiot,
Ir sausą graudulį, jog jau nėra kas guodžia - 
Rodyklė laikrodžio nebeužkliūva skaičių.
O žyburys kam? Ko tikies sulaukti?
Viešnios kaulėtos šunys neaploja.
Link horizonto - šiurpso pilkas kovo laukas.
Nors niekur neskubu, o jausmas - lyg vėluoju.
Tylu. Tamsu. Net ir šuva nuščiuvo.
Anei su kuo, nei apie ką kalbėti.
Nejau sapnuoju? Prasidaro lubos
Ir žvaigždės žiba ant pernykščių kiečių.
Burna nerėkia - per ilgai tylėjo.
Juk sapnuose keliai be jokio orientyro.
Kai žaidime vienintelis žaidėjas,
Nelieka skirtumo dar gyvas, ar jau miręs.