Dieve, neatimk man proto, kai stovėsiu ant aukšto tilto,
Kad nesugalvočiau šokti žemyn, nes ne paukštis ir neturiu sparnų,
Kai būsiu pasiklydus miške  ar kely, primink, kad turiu akis ir ausis
Ir galiu suprasti, iš kur saulė teka ir į kur leidžiasi, galiu išgirsti
Traukinio dundesį ar šunų lojimą, vadinasi netoliese gyvena žmonės.
Kai bus tokia didelė suspaustis ir tokia didelė mirties baimė, turiu
Apmirti kaip tas zuikis ir prisispausti prie žemės, prie savo namų sienų,
Gal neišgirs, nepamatys, nepabels į duris ir praeis pro šalį ir liksiu gyvas.
Dieve, neatimk proto tiems, dėl kurių kovojama ir saugoma, kuriems
Norima ir linkima tik gero, o jie kaip kokios nesulaikomos plaštakės
Skrenda į ugnį ir sudegina sparnus, sudegina savo gyvenimą ir atmintį.
Dieve, neatimk proto ir budrumo tiems, kas skverbiasi į slapčiausias
Gyvybės paslaptis, bet savo ir kitų gyvybių nepaiso ir nevertina, dėl to
Galime visiems laikams, Dieve, prarasti su tavimi bet kokį ryšį ir negirdėti
Tavo perspėjimų, kad visur egzistuoja riba, kaip tas gyvybės siūlas, o
Už tos ribos jau kiti dėsniai, nepavaldūs nei žmogiškam protui nei išminčiai.
Sakoma, kad kuklumas ir paklusnumas garbingumui yra dangiškos dorybės,
Dieve, padėk mums tai suprasti ir dėl žmonių ir dėl tavo, Dieve, garbės ir šlovės.