Be tavęs aš jaučiuosi mažutė –
Lyg šapelis, arimų dulkelė,
Tartum lapas dar žalias rugpjūtį,
Nuo šakos
     nudraskytas
          per spalį.
 
Kaip gailu, visos dienos pajuodo
Ir dygesnės už rudenio naktį,
Basos kojos, sužnaibytos gruodo...
Kaip galėjau
     tavęs taip
          netekti?
 
Liūdesy paklydau lyg bedalė,
Susisaisčius pabodusiais ryšiais.
Kepures beržynėliai man kelia
Klausdami,
     į save ar
          sugrįšiu.
 
Be tavęs aš suvargus, bejėgė,
Prikalta prie gyvenimo kryžiaus.
Kur, sakyki, viltie, tu nubėgai?
Nežinau,
     ar ieškot 
          pasiryžus.
 
Rudenėja. Ir aš rudenėju,
Saulės disko dažnai nesimato,
 
Net vilties sugrąžinti nespėjau,
Kasdienybės
     ridendama
          ratą.