Mauras savo atliko, Mauras gali eiti

 

 
Šiandiena, vienintėlė tokia gyvenime, kažką neatkartojamą atsinešusi iš praeities, kažką unikalaus paliksianti ateičiai.
Du tūstančiai dvidešimt pirmi metai kovo vienuoliktoji. Lietuva. Vilnius. Antakalnio gatvė, 49. Poliklinika.  31 – neri nepriklausomybės metai.
Linksmi privažiuojam prie poliklinikos – vidurinėlė mano mergaitė, šeimos rūpestėlis, pagaliau nurimusi, nes viskas taip gerai klojasi, atlėkėm su vėjeliu tuščiom miesto gatvėm. Anūkas už vairo, net nepatiki, kad mašinų stovėjimo aikštelė gali būti tokia tuščia, nors renk vakarušką. O aš, Babūnė? Paprasčiausiai laiminga, kad išgyvenau šią ilgą karantino žiemą, viena, kaip pelėda uokse, žmones vien ekranuose matydama ir dar vieną kitą pro langą savo nejudrioj Žirmūnų gatvelėj. Maistą, knygas kas nors iš nemažos šeimos atneša iki durų ir palieka. Žinutė telefone – pasiimk. Vidun neužeina, manęs prašo, kad neičiau į žmones, nesusitikčiau koronės.
 – Pakentėk, mama, karantinas amžinai netruks.
Kenčiu.
 Gyvenimo vyksmą stebiu galvelėj už lango, klausausi, kas vyksta mano namo koridoriuj už durų, žiniasklaidoj ir viena sau sprendžiu ar išmintingus suvaržymus įvedė valdžia ir kaip jų laikomasi. Pradžioj atrodo, kad tai žaidimas ir niekas nežiūri rimtai į tuos draudimus, rekomendacijas, patarimus, vaikai džiūgauja – nereikia eiti į mokyklas
Sunkiai, vai sunkiai ateina nauja tvarka į kasdienybę, juolab, kad viskas rekomendacinio pobūdžio, o kito kelio nėra. Mažėja triušmo, bet po vidurnakčių vis dar į gatves išgriūva neleidžiamų pobūvių dalyviai, dainuoja, sustoję ratu, apsikabinę bučiuojasi atsisveikindami, net sumirguliuoja fejerverkai.
 – Karantinas? Koks dar karantinas, jei mano jubiliejus, vienas toks gyvenime? Svečiai iš viso pasaulio prieš metus suvadinti! Mes laisvi žmonės laisvame pasaulyje ir niekas nieko mums nenurodinės.
 
Pagaliau pradedama suprasti, kad tai nėra žaidimas, ypač po laidos apie grėsmingai pilnėjančias ligonines, nespėjamus laidoti žmones,  mokomasi gyventi su pandemija, su kaukėmis, su senukų atskirtimi, uždarytomis mokyklomis, negalėjimu važiuoti, skristi kur panorėjus ir kada panorėjus.
Ryškiausias pokytis:
 
šunys vedžioja
gatvėmis  savo šeimininkus.
su antsnukiais.
 
Daugėja triukšmo, dirbtinio optimizmo TV programose, mažėja jo pavienių figurėlių veiduose  gatvėse už lango. Miestas nutilo ir tai jau trunka per ilgai. Suprasčiau,  jei truktų savaites, mėnesius, bet metus!!!
Galo nematyti.
Gyvenimas tęsiasi. Visi kažką veikia, kalba, aiškina – kur kreiptis pagalbos, tikintis, kad valdžia padengs nuostolius, o ši lengva ranka žarsto pnigus, taip bežarstant, žiūrėk, ir nubyra. Problema, kaip palaidoti mirusius, kurie išėjo nė neatsisveikinę, tarsi pavogti, kur dėti vaikus, jei reikia eiti į darbą?
Sunkiausia patikėti, kad tai vyksta iš tikrųjų ir kažkodėl keikia valdžią, tarsi ji sėja piktąjį virusą ir nors gali, bet, lyg tyčia nieko nesiima. Deja, dažnas tik ir rūpinasi, ne kaip tai valdžiai padėti, o kaip ją valdžią pergudrauti, kaip netgi pasipelnyti iš kiekvienos situacijos. Tarsi apimti sportinio azarto – o Jonienė atbulai.
TV daugybė  laidų apie valgių gaminimą, nes dabar netikėtai tam atsirado laiko. Kada neįsijungsi televizorių, virtuvėse tik verda, kepa, šunta, stalai nukrauti valgiais – uch, ach, kaip skanu! Kaip gražu!
Dejonės – viršsvoris.
Ne visi sotūs.
Padvigubėjo srebiančių sriubą labdaros valgyklose. Savanoriai – tikras išganymas nebepajėgiantiems ateiti.
Žmonės pikti, daugėja reikalaujančių, kad būtų laikomasi žmogaus teisių, turint minty save, negalvojant, kad ir šalia esantiems jos prilauso, tik nėra kas užtikrina, juk koronei neįsakysi. Į užsienius  nepabėgsi, visur tokia pat betvarkė – pandemija. Svetur kartais net blogiau, ypač atvykėliui. O mirtis neima kyšių, jai visai  nerūpi, jaunas esi ar senas, turtingas ar skurdžius. Ką veikia valdžia? Kur žiūri?
Atėjo metas susimąstyti ir kažko imtis, iš kažko pareikalauti griežtos atsakomybės, bet pradedama suvokti, kad jei pralaimėsim tą karą, kaltinti galėsim vien save, ne vyriausybę, verslininkus, kinus, klimato atšilimą, virusų mutacijas, kažkieno neišmanymą, mokslininkus ar dar nežinia ką.
Išeitis rasta – vakcinacija. Tarsi bburtininko lazdutei mostelėjus atsirado ir vakcinos. Ir klyksmai – nesiskiepysiu! O jei skaudės??? Tegu valdžia skiepijasi.
Vakcinacija, juolab pandemijos atveju, nėra vienos dienos reikalas, tai paprasčiausias atsitiktinummas, kad antrajai vakcinos dozei suleisti man  išpuolė šventinės kovo 11 pavakarys – darbas vyksta ir savaitgaliais, ir šventinėm dienom. Lipdama iš  mašinytės syklumpu, skaudžiai. Mergaitė mano, rūpestėlis, nespėja pribėgti, prilaikyti, tai dabar bamba – ne iš pykčio bamba, iš gailesčio:
– Na kur tu, mama, amžinai skubi, nepalauki, kol prieisiu, pagelbėsiu, juk tam aš čia esu.
Toks jau tas mano būdas, vis patekom, vis klumpant.
Kaip visada, taikausi įsitverti jai į parankę, bet ji neleidžia, pati stipriai suima mano alkūnę, anūkas imtų antrąją, tik aš neleidžiu – užteks lazdutės, o tai jausiuos kaip areštantas, vedamas į daboklę.
Einu lėtai, idėmiai apžiūrinėdama kiekvieną kreivai padėtą šaligatvio trinkelę, nesidairydama į šonus, nes jei dabar suklupčiau, dukra tikrai nubėgtų, išnuomotų vežimėlį, o tai jau būtų kapituliacija. Mus pasiveja linksmas, išdykęs anūko balsas:
– Babūne!
– Ką?
– Nebijok! Neskaudės! Tik bakst adatėle ir viskas!
Juokiamės visi trys.
 Prieš mus šmėžuoja vienintelė seno dieduko figūrėlė, striukė išblukusi, bet švari, su pradeginta skylute kairiame šone. Apstulbina vaizdas fojė – atpažįstu savo kartą, Brežnevo laikotarpio pabaigą. Taip, tokie mes šį vakarą čia suvadinti, kam per aštuoniasdešimt. Lėtai lėtai vaikšto žmonės po vieną, po du, išlaikydami atstumus, daugelis lydimi vaikų, anūkų. Tyli, kol du paaugliai berniūščiai, palieka savo globojamą močiutę vieną, dėl kažko susivaržo ir garsiai užsikvatoja. Į juos atsigrįžta seni veidai, tik akys ir nosys, nes apatines veidų dalis dengia kaukės. Vaikai susigėsta, tarsi būtų susijuokę bažnyčioj ar laidotuvėse, jiems bėgant pro šalį, seni žmonės atšlyja, bet vien iš akių ir nosių suprasti sunku – šypsosi, išsigandę ar pyksta? Pagalvoju – kai pagaliau baigsis karantinas, ar vis tiek per arti priėjus svetimam žmogui, iš įpročio taip pat atšlysim, saugodamiesi infekcijos? Kada išdrįsim apkabinti, pabučiuoti draugus?
Iš rūbinės grįžta senukas, ėjęs su išblukusia striukele. Neatpažįstamas. Talentingo siuvėjo būta – kostiumas guli kaip nulietas, angliška vilna. Įdomu, kuo buvęs gyvenime, gal koks nomenklatūrininkas, gal menininkas, o gal paprastas, doras, darbštus žmogus, susitaupęs pinigėlių ir prieš išeidamas į pensiją pasisiūdinęs gerą kostiumą, kuris tiktų visom progom, o gal ir įkapėm?
Atkreipiu dėmesį į dvi  taip pat mano metų moteris. Nuostabu, kokios gražios. Mokytojos? Savanoris vaikinukas vieną jų pakviečia prie stalo sutvarkyti popierius. Jos nueina abi, stipriai susiėmusos už rankų, abi drauge pradingsta ir už skiepijimo kabineto durų. Kaip į mūšį. Laimingos, jos turi viena kitą.
Pakviečia mane. Susėdam už stalo, gaunam pluoštelį rašyminio popieriaus lapų, dukra įrašinėja, kaip nurodinėja sesutė, aš pasirašinėju. Sušmėžuoja žodis sutinku. Tokį pat pluoštą gavom, kai prieš tris savaites buvau ruošiama pirmos dozės injekcijai. Pakilnoju – kiek tai galėtų sverti? Kiek popieriaus bus sunaudota, kol bus pasiepyti visi planetos gyventojai? Kažin, kokiam miške augo man skirtoji eglė, kas ją nukirto?
Nusikalbu? Nejau stogas važiuoja?
Ir tai daroma tam, kad, tiesą sakant, tame pluošte popierių būtų įrašytas vienintėlis tikrai prasmingas žodis sutinku.  Tik – su kuo sutinku? Kas labiau už mane pačią suinteresuotas, kad aš gyvenčiau? Kam ir kokią malonę aš darau pasiskiepydama, pasirindama gyvenimą, nors man per aštuoniasdešimt? Ar tie, kas organizuoja kovą su pandemija, kažkur pasąmonėj nesijaučia teisūs, todėl, bijodami nesėkmės atveju  būti apkaltinti,  apsidraudžia parašu po žodžiu sutinku? O mes, pasirašę, tarsi prisiimam dalį kaltės?
Tie, kas atsisako skiepytis, nepasirašo ir jaučiasi teisūs. Betgi yra atbulai, jie kalti  už daugelį kovos su pandemija nesėkmių, daugybę beprasmiškų mirčių, kurių galėtų nebūti. Tai jie turėtų prisiimti atsakomybę, pasirašydami po  žodžiu atsisakau, paliudydami savo bukumą ir piktą valią.
Argumentai? Dieną, kitą gali būti pašalinis veikimas. Gali! Pasitaiko net mirčių. Pasitaiko! Kiek nuo pašalinio veikimo ir kiek nuo ligos, jei neskiepijama? Būkit geri, pasakykit, kur apsidraudėte, kad tos mirtys nepalies ir jūsų.
Ar tas kodinis žodis neturėtų būti ačiū?
Ačiū tiems, kurių pastangų dėka per amžius buvo kuriamas mokslas ir šiandien turim vakcinas nuo daugelio ligų, tiems, kurie šiandien daro titanišką, pasiaukojamą darbą gelbėdami žmones.
 
Mane nuveda į skiepijimo kabinetą, dabar keliantį siaubą daugybei žmonių. Man atrodo, kad sesutė, ruošdama švirkštą, šypsosi. Ir aš šypsausi. Nesvarbu, kad kaukės šypsenas slepia. Staiga sesutės akyse linksmos kibirkštėlės užgęsta, ji švelniai paglosto du dvikapeikio dydžio randus ant mano peties, jos akyse atsiranda klaustukai, bet aš nieko nesakau – ji tokia jaunutė, bet žino tų randų prasmę. Neliesdama jų suleidžia vakciną – neskauda, bakst ir viskas. Vėl šypsomės.
Raupsai {lepra). Baisi, mirtina liga, daugybę tūkstantmečių alinusi žmoniją, kol buvo atrasti skiepai. Jei ne jie, jei anuo metu gyvenę žmonės būtų pabijoję pašalinio skiepų veikimo, gal daugelis iš mūsų ir šiandien vaikščiotume kaip atstumtieji, skambindami varpeliu, kad sveikieji žinotų, jog greta vaikšto mirtis. Arba mūsų paprasčiausiai nebūtų.
Nežaiskim, raupsai netoliese, paskutinis atvejis Lietuvoj registruotas prieš 17 metų, dar sergama kai kuriose neturtingose  šalyse – būtų laimingi, galėdami nusipirkti vakcinos.
Pokary mano mama, pasiskolinusi kaimyno dviratį, lėkė į Šilalę parvežti priešdifterinio  serumo – gelbėti sesės Giedrytės gyvybę. Pasveiko. O draugės broliukas užduso. Aš mačiau. Nelinkiu niekam bepamatyti.
Įdomu, ar tie drasuoliai, dabar agituojantys nesiskiepyti, taip pat atsisakytų, apdraskyti pasiurtusio šuns?
 
Išeinam ant priebučio, atsiremiu į koloną – pailsėti. Prieblanda tirštesnė, tyliai šmėžuoja joje mano bendraamžių siluetai, kaip ubago šešėliai pro šuns būdą, pasirodo iš gretimų kiemų, gatvių ir vėl jose išnyksta. Mes išeinam, išsinešdami savo gyvenimus, mums skirtą laiką. Jau netrukus, jei ir ne nuo koronės  viruso, tai nuo kitokių senatvės ligų mes išeisim visi, bet tai galima tik tada, kai išpildysim visas pareigas. Iki šiol maniau, kad pasiskiepijus būsiu atlikusi paskutinę savo pareigą, įnešusi man priklausančią 1/ 7594 milijardinę (gyventojų skaičius Žemėje) dalį į kovą su pandemija,  kad kartos po mūsų gyventų.
Kai jau buvau besakanti, kad Mauras savo atliko, Mauras gali eiti, supratau  kad padariau ne viską, dar privalau pasakyti liekantiems, pasakyti taip, kad suprastų ir patikėtų, kad gyvenimas yra nuostabus, kad kvaila susinaikinti, kad, jau turint tokią patirtį, gėda prisipažinti netikint skiepų nauda.
Jei nors vienas išgirs, būsiu rami.
daliuteisk