Kai užmirštas vakaras
garsu paliečia viršūnę,
balsas jaučiasi atstumtas
žemės laikrodin žiūri.

Rodyklių šauksmo klauso
suprasti jas mėgina.
Garsėjantis prie lauko
tiksėjimas baugina.

Mylėt dabar norėtų,
kai šaltas laikas skamba,
kai keičiasi iš lėto
garsai apleidžia spalvą.

Išgirsti nejučia išmoko
kas užginta žmonėms.
Gal dangų žemėmis užklotų
jei jų klausytis leista ne visiems.

Net mokantys duris užverti
muziką pavojun stato.
Net jeigu dieną naktį seka
pamišę angelai be kvapo.

Bet aš klausiaus jų visą naktį
neleidau sau užmigti.
Bandžiau dievų garsams įtikti
prašiau nebėgti, pasilikti.

Ir pabudau nuo savo ašarų
beglostančių jau tylią žemę,
nes byra skaičiai, mintys apvagia
jau laikrodis garsų pasenęs.