Laukei saulėto pavasario,
nes širdies kampeliai tušti –
žiemos speiguose pasislėpė baimė –
ją pridengė pūkeliai balti.
Užklydęs speigas pasiglemžė laisvę,
sustingdė kūnus it ledo lytis,
užmigdė sielų dainuojančią giesmę –
pulsuoja laukimas, viltis.
Dienos ilgėja ir saulė vis kyla:
ne už kalnų stebuklinga gamtos kaita –
be gailesčio sūpuojam žiemišką tylą –
mūsų žemė stebuklų vieta...
Kur vingiuoja apledėję keliai,
gurgždantys takai, pakelėse dar
snaudžiantis miškas, tad kur jūs namučiai,
kur namai ir besileidžiantis mėnulio diskas.
Gal ir kybo kažkur tolimam danguje –
ne pro gimtų namų langus stebiu,
viduje vilties šešėliai niekad neišnyks
nakties tamsa ateina ramybės sapne,
o tyloje ne visada miegas apgaubs –
minčių srautai sustos nepasiekę tikslo.
Jos plaukios neramiuos sapnuos
kol pradangins mėnulio diską.

2007 – 2021 m.