Šalti šalti, vis laikais, nors ir bedantis,
Slankioji laukais lyg koks benamis,
Nusibodai, mandagiai pats pasišalink,
Jau pavasariui mes ruošiam menę.
 
Metam lauk, kas jau paseno, ar surūgo,
Ruošiam arti žemės arklus, žemės plūgus,
Suplūkta žemelė laukia saulės spindulėlių,
Galgi pamalonins, gal sušildys  mažą vabalėlį.
 
Švęsti pasiruošę naują atgimimą ir augimą,
Tik tegu nemaišo jokie slogūs priminimai,
Jau pakankamai griuvėsių ant mūs žemės veido,
Juk be meilės ir gerumo sėtas grūdas laimės nesuranda.