Iš ciklo „Portretai". Verslinykas
Jis užtrenkė masyvias automobilio dureles ir pasuko starterio raktą. Solidžiai užgaudus varikliui garso kolonėlėse sukniaukė visai nesolidi šiukšlynų katė – amžinai tą patį ir tą vieną – mylėjo nes nemylėjo ir atvirkščiai... nes mylėjo... Atrodo...
Verslinykas pasiklausė teksto ir, nors didžiojo brolio kalbos dar nebuvo pamiršęs, nesureagavo į jį niekaip. Tiesą sakant kažin, ar jis, būdamas blaivus, apskritai reagavo į muziką. Ji buvo. Garsi ir sodri. Plyšojo iš masyvaus juodo bydlovežio tarsi jo viduje kažin ką skerstų. Ji griaudėjo kaip statuso rodiklis ir to buvo gana. Nevykėliai gatvėse turi žinoti, kas važiuoja. Ir ko tikėtis, jei jis sustos.
Verslinykas vyko į darbą. Išsukęs iš jaukaus miško keliuko, šalia kurio drybsojo aukšta betonine tvora aptvertas jo dvaras, verslinyko automobilis nušvilpė greitkeliu.
Jam visada patiko spausti akceleratorių. Nebūtų pajėgęs paaiškinti kodėl, tačiau labai patiko... Iki dugno, bliad!
Senais ir labai gerais laikais nuo šito daug kas priklausė. Greitas automobilis gelbėjo nuo nesusipratimų. Ypač, jei jo bagažinėje į artimiausią miškelį vyko naivuolis, kuris pirma pasiskolino, o po to nesugebėjo atiduoti...
Senais ir labai gerais laikais miškelyje verslinykas užkasė ne vieną tokį. Ne pats nepelningiausias biznis. Tiek, kad ne visai legalus... Nors, kita vertus, kas tada naudojo tokius žodžius? Svarbu buvo brangūs automobiliai, karštos kekšės, prabangūs restoranai ir nevykėlių tuntas ant apspjaudyto šaligatvio. Tuntas, kuris irgi norėjo būti banditais...
Tačiau epocha dar nebuvo sumokėjusi verslinykui visko, ką buvo skolinga.
Vieną dieną jis – dar vakar banditas – šiandien virto verslininku! Automatiškai sutvarkė mažyčius nesusipratimus su teisėsauga legalizavęs menką savo pinigų dalį ir, kaip visi, įkūrė ūjąbė. Nelabai suprato, ką su ja darys, mat buvo beveik beraštis, ir dar – jis visada prisimins, kaip, nedrąsiai smurgsodamas į veidrodį, matavosi žmonos nupirktą pirmą gyvenime violetinį kostiumą su baltomis kojinėmis...
Tą vienintelę dieną jo veide smilko kažkas panašaus į sutrikimą.
Tačiau jau netrukus verslinykas susitaikė su prievole dėvėti kostiumą ir vadovauti ūjąbė. Pasirodė, kad tai turi begalę naudingų ir malonių pusių! Vairuojant, kelyje, nebereikėjo baidytis policijos mašinų, o kviestiniuose vakarėliuose visi lindo į subinę ir buvo paslaugūs. Vergiškai paslaugūs buvo ir jo darbuotojai, mat niekada nežinojo – gaus mėnesio gale atlyginimą ar ne. O jei ir gaus – tai kiek?.. Bet viršūnę verslinykiškoje veikloje jis pasiekė įdarbindamas – arba ne – jaunas gražias moteris...
Prabėgo laikas, daug kas pasimiršo. Žmonių atmintis trumpa – ypač kada nėra smegenų, į kurias ji galėtų įsikibti. Bet visada svarbu brangūs automobiliai, karštos kekšės ir prabangūs restoranai. O ant apspaudyto šaligatvio visada stypso nevykėlių tuntas. Ir tas tuntas irgi nori būti verslinykais...