Ant Šarnelės piliakalnio


 
Paslaptingas, esi paslaptingas,
Truputį baugu man ir būti,
Sklinda amžių supintos legendos,
Jog švediškos šmėklos čia tūno.
 
Žmonės Švedkalnio vardą pridėjo,
Gilų šulinį per kalvą kasė,
Kad mėnuliui rausvam patekėjus,
Amžiams pradingtų nekviestos dvasios.
 
Gal gi viskas kitaip seniau buvo —
Buvo aukuras, degė ugnis,
Vaidilutės dainavo ir būrė,
Ar parjos jų berneliai gyvi.
...........................................
Ką poetas Mačernis regėjo,
Ką piliakalnio gelmės jam sakė?
Nežinot, tik, matyt, pakerėjo,
Sruvo mintys ir jėgos iš žemės.
 
Sruvo mintys ir priesaikas grįžti,
Nepalikti gimtinės, laukų,
Jei likimo žvaigždė imtų kristi,
Čia užmigt amžinuoju miegu.
skroblas