I-ma dalis   Tragiška

Už stalo rymo Darata,
Visoj užustalėj viena.
O mintys sunkios ir nelinksmos,
Nors aplink ją net grindys linksta –
Taip šėlsta, siautėja visi,
Gerai įkaušę ir linksmi.
Suprantama iš kur tas pasiutimas –
Ne savo – svetimas šokdina.
Kerčioj, ten kur mažiau šviesos,
Dar ims, žiūrėk, ir pabučiuos.
O namuose ir žmonos, ir vaikai –
Na ir laikai dabar, laikai...
Tik dūksta, šėlsta lyg pasiutę,
Mergų sijonai išsipūtę
Tik kelia dulkes sūkuriais –
O prie Daratos kas prieis?
Visi visi tik jaunas mato
Ir nė nežiūri į Daratą.
O Darata šį tą dar turi,
Kas nors galėtų ir išrūryt.
Bet ne – visi tarytum šmikiai,
Jei nori su pirštu krapštyki
Dar sukikentų, dar sucyptų,
Jeigu į papą kas įgnybtų,
Nors ir tų papų nebėra –
Jų vietoj likus tik skūra.
O buvo tarsi du bidonai, –
Ne vienas laižės nevidonas,
Bet tuokart liko Darata
Nepermaldaujamai tvirta.
O kokios buvo josios šlaunys –
Važiavo vyrai net iš Kauno.
Bet kas iš to, kad jie važiavo,
Nes ko norėjo, to negavo.
Dabar, kai pradedi mąstyti,
Gal nereikėjo tiek taupyti.
Vis tiek juk nieko nebeliko –
Kūšys neglostomas nupliko.
Ir kam dabar iš to nauda,
Kad liko „cielka" Darata?....


II-ra dalis    Kerštinga


Pikta, nuliūdusi, viena
Namo kulniuoja Darata.
Ir kaip nepyksi, kaip neširsi,
Jeigu likimas toks beširdis.
Ką jis padarė iš Daratos?
Net seniai perkarę jos kratos.
Nepašokdina, nepalydi,
Nors pažaliuoki iš pavydo,
Arba paimki gabalą špagato
Ir susirask tvirtesnę šaką,
Kaip vargšas Petras Palubys....
Bet Darata to nedarys.
Jai aišku – dar ne viskas žuvo.
Daratai liko dar liežuvis.
Na, o su tokiu liežuviu
Ji pridarys kai kam bėdų.
Ryt aišku bus kas ką šokdino,
Kas ką patamsy apkabino.
Ir ims skraidyt keptuvės, puodai,
Kai kam gal ir šeriai nuo kuodo,
Pašokinės jie ir pastaugs,
Kai dvi savaites ... negaus!
Tada ir prisimins Daratą
Šitie nusmurgę „pederastai"!


III-čia dalis   Optimistinė


Praėjo savaitė, antra,
Bet nesulaukia Darata,
Kada iš latrų tų bent vienas
Vartus atkeltų į jos kiemą.
Patenkinti pro šalį mauna,
Matyt, visi pastoviai gauna.
Antai pro šalį traukia jonas –
Dar akį merkia nevidonas!
Ir neišlaikė Darata –
Nupurtė ją lyg elektra,
Išbėgus pasivijo Joną
Ir timptelėjo jį į šoną:
– Sustok,Jonel...palauk....pardon...
Tu padaryk man kaip kitom...–
Ir lyg kokia maža mergaitė
Po žodžių tų visa nukaito.
O Jonas vos neteko žado,
Bet greitai išeitį surado:
– Jeigu apsėdo kipšas, kūma,
Tai paėjėkim nors už krūmų... –
Ir ją staiga už rankos čiupęs,
Nusitempė čia pat prie upės.
Neglamonėjęs, nemylavęs
Sugrūdo tą dalyką savo,
O Darata vos nepablūdo,
Atrodo mirė, vėl pabudo, –
Nepakartojama saldybė ta:
– Joneli dar, Joneli, da.....
O Jonas maudamasis kelnes,
Tik nusišaipė tarsi šelmis:
– Patiko? Bet pakaks šiam kartui....
O ryt ir vėl palauk prie vartų. –
Ir švilpaudams „Raudoną rožę",
Patenkintas laukais nudrožė....
... O Darata ilgai dar mąstė
Apie gyvenimą, jo prasmę,
Kad ar tu nori, ar nenori
Ir žemėj pi..., ir ore,
Ir net menkiausias vabalėlis
Be šito išgyvent negali.
Kai ji suvokė šitą tiesą,
Pajuto savo dūšioj šviesą
Ir tarsi išganingo rojaus
Nekantriai ėmė laukt rytojaus...