Jeigu tu tik padėsi, tikėsi, mylėsi,
Kai pašauksi, ateisiu, apglėbsiu, turėsiu
Savo mažą rankutę tavo didelėj rankoj,
Vesk mane į pasaulį, jis manęs vis dar laukia.
 
Tu tiktai nepavėlink ir manim patikėki,
Aš išmoksiu suprasti ir išmoksiu mylėti,
Jeigu kartais parkrisiu, tu man ranką paduosi,
Vėl iš naujo bandysim ir iš naujo styguosim.

Būna momentas laiko, kai viskas įgrysta,
Būna momentas laiko, kai niekas negrįžta,
Būna momentas laiko, kai jausmas pražysta,
Eini gelbėt pasaulio ir viskam pasiryžti.

Ir  skambės nuostabioji pasaulio simfonija,
Jos nata kiekviena bus vilties polifonija,
Jos klausysim abu, viens kitam padėkosim,
Kaip ją kūrėm kartu, kas galės pakartoti?