plėšo sutemos akliną tylą
savy skęstu  tenoriu išnirti
šaltos mintys aštriom ietim styro
lemties rato girgždėjimas girdis

laiko rūbas šiurkštaus kieto milo
baimės pančiais jausmai surakinti
klumpės geležio dulkėm sudilo
alsiai vejantis blėstančią viltį

nuo tiesos mano veidrodžiai skyla
ją nešioju lyg randą nuo kirčio
išmatavus savim skausmo gylį
vėl nuo dugno bandau atsispirti
                    ---
dar matau virš savęs baltą burę
ir šviesaus horizonto punktyrą
pabaigos nei pradžios jis neturi ---

--- ir viltis baltais perlais pažyra