Eglės nusimeta sniego kuprines,
upių pilki kaspinai susilipę
į provėžas,
jergau, nusistebi moteris
iš veido matyt pragyvenusi
laiko matus,

pakalbėjimai –
tie beverčiai daiktai
numesti pamiškėj,
– taip, ne, pasikorė, infarktas,
ir kapstykis paviršiun
gryno oro įkvėpt,

o prieš kamerą
moteris į Džuljetą pavirsta,
štai laukuos ji, lyg paliktas
dangaus meteoras,
štai uoliai ant kėdės
padėjusi uodegą  

nuo vakar vakaro šypsos
gėrio prisėmusi kibiru
ir vyras greta
it slovike žalių agurkų
spindi

čia kaip žuvys
nusimeta žvynus
prieš puodo sriubos spindesį.