Mano žvaigždės ­– laiko smiltys
Vandenyno pakrašty.
Metų bangos tyliai miršta,
Rodos, viskas praeity.
 
Nebereikia, nebelaukia
Niekas žygių, nei darbų.
Vakaro šešėliai plaukia
Vis arčiau arčiau kur tu.
 
Saulė taką savo kloja,
Jis paraudęs ir gražus,
Eitum juo, juk taip vilioja
Į palaimintus sapnus.
 
Tiktai pušys, sausos smilgos
Tyliai šnara – neskubėk,
Vienumos minutės ilgos,
Dar ant kranto pasėdėk.
 
Laiko smiltys greitai gesta,
Užmarštis  - visų dalia,
Ne, ne mintys, širdis teka
Šiltų žodžių srovele.