Kodėl kartais labai vienas kitą mylintys žmonės
Pasuka skirtingais keliais. Gal sužaliuoti ir sužydėti
Meilės medžiui neužteko laiko, o gal buvo praleistas
Puikus momentas ir jau atėjo ruduo. Meilei paklusnūs
Ir vieta ir laikas ir žodžiai ir veiksmai. Ji nemėgsta rutinos,
Vienatvės, apribojimų, standartų, nes kiekvieną kartą ji
Vis kitokia, kartais mėgsta komedijas, kartais tragedijas.
Ji daug ką keičia, išbando, pasilieka, kai žino, kad saugi ir
Pabėga, kai žino, kad išduota. Meilė nejaučia baimės,
Ji amžinai alkana ir amžinai mylinti. Jai nesvarbi forma,
Jai svarbus jausmas, kuriam neegzistuoja nei valstybių
Sienos, nei muitinės, ji kalba visiems suprantama kalba,
Tačiau mes kartais neįsiklausom ir neįsigilinam į jų prasmę.
Kartais pasakytas vienas žodis viską sudegina arba viską sujungia.
Ar reikia mokintis mylėti, manau kad labai reikia ir jau nuo
To momento, kada ateini į šį pasaulį. Meiliu ir švelniu prisilietimu,
Meiliu kvapu ir žodžiu, meiliu žvilgsniu, apkabinimu ir pabučiavimu,
Meiliu buvimu, dėkingumu, atjauta, rūpesčiu ir amžina draugyste.
Manau pati didžiausia bausmė žmogui-nežinoti meilės jausmo,todėl
geriau mylėti ir būti pamestam, geriau mylėti ir net mirti dėl  meilės,
jai bus rašomos poemos,eilės, tragedijos ir tu jose liksi amžinai gyvas.
Gal todėl ji tokia amžina, tokia skirtinga ir tokia atmintina, tikriausiai
net ir gyvenimo pabaigoje prisimindami ją niekuomet nebūsim vieniši.
O jeigu nebegalime mylėti, tai visuomet linkėkim laimės mylintiems.