Pavasaris
Tirpsta pavasario sušildytos snaigės,
jos lietumi laša į žemę.
Beržai, išbalinta drobule apsisiautę,
šakas link debesų ilgesingai kelia.
Žeme, –
mano rankos per trumpos tave apkabinti
ir žodžių pritrūkau į tave prabilti –
nedaug jų reikia:
surinksiu nuo senų atvirukų,
nes paštininkas neateina,
nežinia kur užtruko.
Buvo miražų sodai, metai, stebuklų pilni,
rodė takelį jonvabaliai,
kad susitikčiau su tavimi.
Apglėbusi medžio kamieną,
klausiausi spalvingo paukščio...
Žeme, Motina Žeme,
ar gali būti gyva tik snaigių vandeniu?
Kas tavo įsčiose spurda, kieno sėkla ieško saulės?
Gal išdygs dilgėlė, o gal išaugs ąžuolas?
Atskleisk savo paslaptį, Žeme,:
kaip žalumas tavyje lieka,
kaip išsisaugo daigas,
kol iš tamsos pamato šviesą?
Jonvabalių nušviestas takas,
tikiu, išves iš jausmų tamsos...
Nesvarbu, kad tai bus miražas:
lauksiu tavęs prie beržo.
lauksiu visados...