Intymiu zylių čirškesiu šitą pradedu dieną.
Sniego tirpsmas toks tikras, kad akys net drėksta.
Nors kol kas iš pusnies dar nekyšo ražienos, 
Tenka just savimi, kaip žmogus pasidaro žmogiena.
Kai it ižas plaukiu pasroviui Laiko upės verpetuos,
Pamažėl grimzdama ne svajonėse, bet atminimuos
Ir šiurpus šaltkrėtys raidžių kilpomis gula ant lapo,
Nors vargu ar kas nors dar skaitys šitą giesmę, tą maldą, tą žinią.
O vienatvės raistai! Jie pražioję skandinačius duburius.
Skraido varnos po dvi. Lyg norėtų akis iškabinti.
Rodos, baigias žiema...O gyvenimo geismas vėl užburia.
Kur įkvėpti jėgų į paviršių iškelčiau kad viltį?
Žeme, trauki savęsp, kada gūžiasi nuogas naivumas,
Jog tavęs pasiges, kad esi mylima, reikalinga.
Virš vasario laukų horizontas miglotas be dūmų.
Neatmerki akių. Sapnas. Rojuje žiedlapiais sninga.