Ne speigams uždaryt EGO karcery jausmo sulotekį,
Tą, kurs plėšo lukštus ir išsprūsta už odos ribų.
Nuo snūdžių pašalių lašo kibikštys, dainos ir šokiai.
Nors aistra – ne liga, bet karščiuoju, rasoju, drebu.
Tu tasai spindulys, kuris išskleidė žiedlapių šilką
Iš drovių bučinių lig dejonių, kimių švogždesių
Ir baltumą pusnies ėmė raižyti pėdsakų kilpos – 
Tarsi būvis būties nebebus nei stingiu, nei vėsiu.
Kylam! Skristi ar krist? Nesvarbu. Mudu suglaudė ūžiantis vėjas.
Kraujo tvinksniai dviejų vieną giesmę pajuto savy.
Užsidegę lašai per atodrėkį skambiai lašėjo
Ir budėjo sapnai jau žali – kiekvienam pašaly.