Baltame žiemos lange –
paukščiai maudosi sniege,
tai juodieji paukščiai.
Jų negalima trikdyt,
roko maršas ryt – poryt,
reikia tik išlaukti,

kol tvirti lenkti sparnai
kels padangėn būtinai –
kraujas širdis tvenkia.
Skelbs pavasarį viešai,
jie – pirmieji pranašai
vyturius aplenkę.

O dabar – pusnis minkšta
ir keista sparnų mankšta
kelia snaigių spiečių...
Paklausyk, kokiais garsais,
jie, prikimusiais balsais,
roko maršui kviečia...
     . . . . . . . . . .
Paukščiai rokeriai – kovai
kyla... Nepavėlavai.