Beria žiema sidabrą, žemė visa sidabruota,
Balto sidabro spalva skverbias į širdies plotą,
Dažo visas kerteles, grąžina jauną, seną,
Tokia graži žiema, lyg vestuves savo kelia.
 
Maisto pilni  stalai ir taip baltai serviruoti,
 Auksu ir  sidabru tviska lediniai tortai,
Žiema balta lyg gulbė, šaltis – jaunikis strainas,
Šypsos ir glaudžias prie šono lyg katinėlis rainas.
 
O kokios buvo vaišės, o kaip visi įsišėlo,
Dangus ir žemė maišės ir vis sidabrą bėrė,
Tačiau artėjant rytui, staiga viskas nutilo,
Nešė ant rankų šaltis žiemą į savo ledo pilį.
 
Ir aš ten buvau, žiemos midų, alų gėriau,
Apsvaigo galva, vos namus rasti galėjau,
Kritau lengvas lyg pūkas į krėslą prie židinio seno
Ir sapnavau, kaip žiema su šalčiu mano skruostus kuteno.