Speigai senatviniai sustabdo jausmo srautą.
Matai sustingusią? Tavęs link nebebėgu.
Sakyk, ar verta ko tiktis, laukti,
Kai tik prieš rytą be sapnų užmiegam?
Ir ne todėl, jog glostėm vienas kitą 
Iki pajutom unisoną tvinsknių,
Iki lukštai nuo mudviejų nukrito
Ir dangalai be čežesio nuslinko.
Ne, mes nebetikim – neatmenam, kas būta.
Tulžis kraujagyslėse bambanti negieda,
Abu keiksnojam iš pavydo sulą,
Kurios tekėjimas lyg nuodėmė ir gėda.
Tuoj tuoj pavasaris. Ištirps ledinis dangtis,
Sula paplūs sladiniais atminimais
Ir bent sapne aš pirmą žingsnį žengsiu
Tarytum upė iš krantų ištvinus.