KARTOGRAFINĖS FANTASTIKOS ISTORIJA



KAS YRA KARTOGRAFINĖ FANTASTIKA?



Pagrindiniai kartografinės fantastikos terminai:

Kartografinė fantastika - fantastikos porūšis, kurią sudaro trys pagrindiniai komponentai: fantastiniai žemėlapiai, tekstinė (aprašomoji) dalis arba literatūriniai kūriniai ir vizualioji - piešiniai, komiksai, schemos, nuotraukos ir kita. Kartografinė fantastika būna mokslinė ir fentezi.

Kartofantija - kartografinės fantastikos sinonimas

Fantastlapis - fantastinis žemėlapis, kartografinės fantastikos komponentas. Fantastlapiai gali būti Kartografinės fantastikos elementas arba pateikiami atskirai. Ne visi fantastlapiai yra tradicinė kartofantija. Tokie kūriniai gali būti vadinami monofanto sinonimu.

Fanciklopedija - fantastinį pasaulį paaiškinanti enciklopedija

KF - kartografinės fantastikos santrumpa.

Kartofantijos apsakymas - KF žanras: vienas fantastinis žemėlapis, paaiškinamasis tekstas prie jo ir viena, kita iliustracija. Tokių kūrinių pavyzdžiai: "Khalla" (Aivaras Tamulaitis ), "Gua Valeinaris” , “Ilifa” (Arnoldas Kalnikas).

Kartofantijos apysaka - KF žanras. Tokį kūrinį sudaro fantastiniai žemėlapiai arba vienas. Prie jo pateikiamas literatūrinis kūrinys, dažniausiai apysaka arba keli apsakymai, piešinių ar kitų dailės kūrinių nedidelis rinkinys. Geriausia iliustracija - "Paslaptingoji Dema" ir Bėgimas nuo monstro” (Arnoldas Kalnikas) ir iš dalies - "Traiho žemė" (Petras Jankauskas).

Kartografinės fantastikos romanas. Tai kūrinys, kurį sudaro kartofantijos atlasas, išsami fanciklopedija, literatūriniai kūriniai (dažniausiai tai vienas fantastinis romanas arba keli smulkesni fantastiniai kūriniai). Greta to integruojamos fantastinės iliustracijos - piešinių albumai. Tokio kūrinio pavyzdys - "Niekieno žemės" ciklas ( Arnoldas Kalnikas ir Petras Jankauskas ) arba iš dalies - "Žiedų valdovo" enciklopedija, išleista 1980 m., Bostone (JAV).


ĮŽANGA


Kas gi yra kartografinė fantastika? Tai klausimas ir tuo pačiu – rimta problema, kurią daugelį metų mėginau išnarplioti ir, galų gale, rasti teisingus atsakymus. Paprasčiausiai anuomet neturėjau į ką atsispirti – nebūta jokios informacijos, jau nekalbant apie literatūrą. Vos tik pradėjęs ieškoti žinių, pasijutau visiškai vienas, ne tik pradėjęs narplioti šį reikalą, bet ir pirmasis, ėmęs šį bei tą kurti...

Neturėdamas jokios realios metodinės medžiagos ir patikimos istoriografijos, visgi pabandžiau sukurti vientisą terminologijos sistemą, tam tikrą metodiką kaip visiškai nesunkiai sukurti elementarų kartografinės fantastikos kūrinį ar bent paprasčiausius kartografinės fantastikos pafantazavimus, o svarbiausia – pats surinkau istorijos nuotrupas.

Pirmi teoriniai bandymai tai padaryti įvyko dar 1992 m. Po poros metų pavyko parašyti pirminę „Kas yra kartografinė fantastika“ istorijos apžvalgą ir šiek tiek šio savotiško meno teorijos bei praktikos momentų. 1998 m., remdamasis savo nustatytais metodais ir prieš tai sukurtomis publikacijomis, parašiau rankraštį „Kartografinės fantastikos pagrindai: teorija, praktinė kartofantija, istorija ir nauji pavyzdžiai“ pirmąją dalį. Remdamasis šiais rašytiniais šaltiniais, publikacija, išspausdinta fenzine „InfoSFera“ (1992 m.), internete paviešintu straipsneliu „Kartografinė fantastika“ (2006 m.), pirmąkart išspausdintu www.blogas.lt , o taip pat trumpu tekstu Wikipedijoje apie šią netradicinę fantastikos rūšį, pamėginsiu pateikti vientisą šios fantastikos vaizdą. Taip pat naudojausi vizualiniais šaltiniais – akivaizdžiais kartografinės fantastikos pavyzdžiais ir pavieniais fantastlapiais – šios fantastikos atmainos atributais. Be abejonės neišvengiamai pasinaudojau savo asmeninės kūrybos pavyzdžiais, kurie ne kartą aprašyti įvairiuose užrašuose, dienoraštinio pobūdžio tekstuose. Todėl neišvengiamai pabandysiu viską apžvelgti pradedant ir baigiant asmenine patirtimi.


IŠTAKOS UŽSIENYJE


Lietuvoje pirmi kartografinės fantastikos kūriniai sukurti tik 1980 m. O kokie pėdsakai buvo užsienyje? Ar tokia fantastika kada nors buvo plėtojama užsienyje? Pateikiu glaustą apžvalgą, kurios tikslas – pamėginti atrasti sąsajų su dabartimi, su pačia fantastika.

Dar senovės keliautojai, prekeiviai ir geografai grįžę iš tolimų kelionių į gimtines, parveždavo neįtikėtinų žinių apie svečias šalis ir kraštus, apie kuriuos tik girdėjo. Tais neatmenamais laikais buvo parašyti „periplai“ ir „geografijos“. Sukurtas netgi gaublys, kurios autorius Kratas iš Melo II a. Pr. Kr. Klaudijus Ptolemėjas 90 – 169 po Kr. Nubraižė Žemės sausumos vaizdą, kuriame be tikroviškų elementų matomi ir fantastiniai – pažymėti remiantis tik nuogirdomis, kitų autorių fantastiniais pasakojimais. Todėl žemėlapyje nemažai fantastinių objektų: Indijos vandenynas uždaras tarsi kokioje alternatyvios tikrovės Žemės planetoje. Pati Indija pavaizduota salos pavidalu. Pabaltijo kraštuose iškilusi kalnų grandinė, o Sacharos dykumoje teka gana vandeningos ir ilgos upės. Šiame žemėlapyje yra daugiau keistų objektų, kurie mokslininko žemėlapį „daro“ panašų į žemišką fantastlapį.

Greta keistų senovinių žemėlapių išliko dokumentų, kuriuose pasakojama apie neįtikėtinas žmogėdras ir mįslingus žuviaėdžius, antipodus. Prisiminkime Sokrato mokinio Platono (427 - 347 m. Pr. Kr.) žemės galmių ir geografinės sferos teoriją. Ją dėstydamas, antikos mokslininkas fantastiškai aiškina pasaulio sandarą. Jis be to parašė įžymiuosius savo veikalus „Timėjas“ ir „Kritijas“. Iš jų sužinome apie paslaptingąją Atlantidą.

Kitų tyrinėtojų ir geografų žemėlapiuose šmėžavo keistų formų Etiopų jūra, šiaurėje gyveno mitiniai hiperborėjai, antichtonai. Toli šiaurėje dunksojo Tauro kalnai, kurių realiai toje vietoje negalėjo būti...

Ne mažiau fantastiškai atrodo ir „Iteneraria tabula pointingiarrana“ žemėlapis. Anuomet būta ir kitų „fantastų“. Pavyzdžiui, Tacitas ir Makrobijus teigė, kad žemė yra plokščia kaip T.Pračeto „Disko pasaulis“. Tacitas rėmė disko formos žemės teoriją. Geografo Kozma Indikopolekso pasaulio žemėlapis (IV a) vaizduoja tikrai nenatūralių formų Azijos, Europos ir Afrikos žemynus, kurie įkomponuoti į stačiakampį. Tą kvadratą skalauja vandenynai. Tarp žemynų įsiterpia Romėnų ir Arabų jūros, o taip pat Persų ir Kaspijos jūros. Didžiosios tuo metu žinotos upės ištekėjo iš... rojaus. Vandenynas žemę skiria taipogi nuo mistinio rojaus. Visą „turinį“ gaubia tas pats mistinis rojus. Virš jo – dviaukštis dangaus skliautas. Viršutiniame karaliauja dievai, o žemesniame – dangaus šviesuliai, kurių judėjimą tvarko angelai...

Ir tai ne vieninteliai kartografiniai ir geografiniai darbai, kuriuose fantastikos kur kas daugiau už tikrovę.

Arabų kartografas Al Idrisijus (1100 – 1165 m.) su savo pagalbininkais nubraižė žemėlapį, kuriame atsispindėjo gandai, fantazijos, spėlionės ir paprasčiausias nežinojimas. Al Birunjus (973 – 1048 m.) Žemę pavaizdavo diske. Sausuma primena supleišėjusį apskritimą. Dar fantastiškiau atrodo XI a. „Mapae mundi“. Viename tokių „fantastlapių“ apskritą sausumos teritoriją skalauja į žiedą panašus vandenynas. Pati sausuma padalinta į dvi dalis: Aziją ir Europą – Afriką. Tos dalys atskirtos lygiomis juostomis – jūromis.

Ne mažiau įdomūs „tikri pasakojimai“. Fantazijos nestokojama visiems gerai žinoma Homero„Iliada“ ir „Odisėjas“ . Kūrinyje knibžda daugybė fantastinių padarų, o personažai aplanko ne tik tikrus, bet ir pramanytus kraštus.

Tai ne vienintelis tuometinis literatūrinis kūrinys, kuriame fantastika persipina su tikrove ir anuomet realybe vadinta mitologija. Prisiminkime „Šv. Brendano plaukiojimus“, kuriame tikrovė persipina su religija ir legendomis ir netgi fantastika.

Kai kurie „Geografijų“ kūrėjai be tikrovės sąmoningai įterpdavo fantastinius pasakojimus apie anksčiau minėtas žmogėdras, žuviaėdžius, begalvius, šuniagalvius, plaukuotuosius žmones. Apie nepaprastas šalis ir stebuklus taip pat nevengė paporinti. Būta nemažai avantiūristų, kurie savo nuotykius kelionėse patys parašydavo arba savo pramanymus išdėstydavo to meto specialistams – geografams ir kartografams. Tad tokių keliautojų dėka ir išliko keistos istorijos, aprašymai. Jie buvo populiarūs ko gero iki pat didžiųjų geografinių atradimų, kol galų gale renesanso epochos mokslininkai daugelį kūrinių gerokai pakoregavo, o neįtikėtinas istorijas paneigė. Bet visgi kai kurie žinomiausi pasakojimai išliko iki šių dienų, yra skaitomi.

Tikėtina, kad senovinių geografijų autoriai braižė žemėlapius, kurie dabartiniais laikais primena žemiškuosius fantastlapius.

Yra istorijų grupė, kuri pateikiama, kaip literatūrinės istorijos. Viena tokių – Tomo Moro (1478 – 1535 m.) „Utopija“ (1516 m.). Jo kūrinio knygose beveik visada publikuojamas fantastlapis, vaizduojantis Utopijos salą. Galima teigti, kad šis utopinės fantastikos kūrinys yra ir savita kartofantijos užuomazga užsienyje.

Utopinius pasaulius aprašančių kūrinių vėliau būta ir daugiau. Vienas tokių – Kampanelos 1568 – 1639 m. ) utopinis romanas – „Saulės miestas (1602) taipgi savita fantastinę vietovę aprašanti knyga. Ne kartą teko matyti prie kūrinio pateiktą miesto žemėlapį. Tokia pateiktis, galima teigti, yra kartografinės fantastikos užuomazga.

Kūrinių, greta kurių, pateikti akivaizdūs fantastiniai žemėlapiai nebuvo retas reiškinys. Vėlesniais amžiais išleistos knygos, kurias rašytojai patys arba dailininkų pagalba iliustruodavo fantastlapiais. Bet apie tai papasakosime šiek tiek vėliau, grįždami prie šios temos.

Vėliau „fantastlapius“ braižė... astronomai. Kaip tai galėjo nutikti?

1924 – 1933 m. astronomas Antoniadis sudarė Merkurijaus planetos žemėlapį, o dar 1659 m. Kristianas Heigensas nupiešė Marso atvaizdą, kuriame, nepaisant realių detalių, esama fantastinių objektų.

Tačiau žymiausas astronominis „fantastlapis“ buvo sukurtas 1877 m. Tai žymiojo astronomo Džovanio Skiaparelio Marso kanalų marsolapis. Mokslininkas užfiksavo pro teleskopą regimas optines iliuzijas. Šis ir panašūs kanalų piešiniai spaudoje ir moksliniuose veikaluose buvo publikuojami iki kosminių skrydžių eros. A.Skiaparelio marsolapį galima vadinti moksliniu fantastlapiu, dėl jame pavaizduotų nerealistinių darinių.

Fantastiniai žemėlapiai neretai pasitelkti, norint vaizdžiai paaiškinti vieną ar kitą mokslinį, meno ar kultūros reiškinį, nagrinėjamus objektus, pateikiant fantastinio žemėlapio pavidalu. Anksčiau tokie žemėlapiai būdavo dažniausiai pateikiami knygose, o dabar jų gausu internete. Ryškus tokio tipo „žemėlapio“ pavyzdys – „Pokalbiai apie mokslinę fantastiką“, kurioje autorius, aiškindamas apie mokslinės fantastikos kūrinius, pateikia originalų „fantastinių šalių“ fantastlapius. Savotiški žemėlapiai spausdinti aiškinamuosiuose knygose apie gramatikos ar matematikos struktūrą.

Šiais laikais internete pasirodė keli originalūs pusiau humoristiniai „fantastlapiai“, iliustruojantys pačio interneto, jame esančių svetainių įvairovę, populiarumą, struktūrą „Internet 1.0” ir “Internet 2.0”. Tame pačiame internete „mėtosi“ fantastlapis, iliustruojantis sekso sritis ir įdomus, realistiškai atrodantis, žmonių ir visuomenės psichologiją kartografinėmis raiškos priemonėmis perteikiantis fantastlapiai. Ir tokie bandymai nėra reti. Egzistuoja ir kitų visuomeninių reiškinių kartografiniai piešiniai ž žemėlapiai, kaip antai realius objektus (daiktus, gyvūnus, žmones) pavaizduojantys kūriniai, kuriuose galima įžvelgti miestų planus ir t.t.

Įdomus Slovakijoje kuriančio moksleivio kūrinys, kuriame vaizduojami beveik visos literatūrines sritys - žanrai. Taip pat pažymėti žymiausi rašytojai ir poetai. Fantastlapis vieno pusrutulio formos su išnašomis pakraščiuose. Minimas kartografinis darbas sukurtas visai nesenai.

Bet daugiausia tikrų fantastlapių publikuojama knygose arba internete. Tai rašytojų sukurtų fantastinių pasaulių kartografiniai atvaizdai. Dažniausiai tai tų autorių pramanyti fentezi pasauliai. Pirmi maginės fantastikos pasauliai buvo sukurti devyniolikto amžiaus antrojoje pusėje. Ryškus tokio pasaulio pavyzdys – Lyman Frank Baum pasakų knygoje „Ozo šalies burtininkas“ (1900 m.). Autoriaus pasaulį tiek knygoje, tiek internete iliustruoja specialus fantastinis žemėlapis.

Ne mažiau įdomus Edgaro Borauzo „Pelusidaro“ pasaulis. Dažnai šios serijos knygose publikuojamos to pasaulio schemos, fantastlapiai, vaizduojantys Žemės gelmėse esantį pasaulį „Pelusidarą“. Autoriaus „Barsumo“ ciklo knygose dažnai spausdinti Marso fantastlapiai, vaizduojantys fantastinį Barsumo pasaulį. Fantastlapius dažniausiai piešė dailininkai, iliustravę E.Barauzo knygas. Šis fantastinių nuotykinių romanų rašytojas sukūrė ir kitų fantastinių pasaulių. Dar vienas toks – „Kaspakas“, o kitas - „Amtoras“.

Fantastlapiai publikuoti netgi sovietinės fantastikos kūrėjų knygose. Vladimiro Obručevo „Sanikovo žemė“ romane pateiktas fantastinės salos žemėlapis.

Grįžtant prie fentezi pasaulių, tikras nusikaltimas būtų nepaminėti R.R.Tolkino „Hobito“ ir „Žiedų valdovo“ pasaulį. Autorius savo fentezi visatą sukūrė itin detaliai. Jis pats nubraižė fantastinius žemėlapius, „išnagrinėjo“ to pasaulio istoriją, nupiešė ar bent aprašė rases, jų kultūrines ypatybes, skirtumus, gebėjimus, sukūrė aprašomo pasaulio būtybes ir visa kita. Visumą susistemino ir enciklopedijos pavidalu 1981 m. Bostone (JAV) išleido to pasaulio žinovai. Bet tai įvyko po R.R.Tolkino mirties. Knygoje gausu fantastlapių, schemų, piešinių ir aprašymų. Ši knyga – akivaizdus kartografinės fantastikos veikalas, tinkantis ir fentezi meistro kūrybos mėgėjams, ir kartografinės fantastikos gerbėjams. Tai knyga, kurią galima tvirtai vadinti klasikine kartofantija, kuri publikuota užsienyje.

Gana įdomus Ursula Le Guin „Žemjūrės“ pasaulis. Paprastai su „Žemjūrės ciklo“ kūriniais publikuojami ir autorės sukurto pasaulio fantastlapiai. Knygos ir fantastlapio visuma vienas kitą papildo ir iš dalies tą junginį, kaip ir kitų fentezi knygų, kuriuose pateikiami kartofantijos priedai, galima jau iš dalies pavadinti kartografinės fantastikos darbais.

Įdomus T.Pračeto fantastinis „Disko“ pasaulis. Pagal jį buvo sukurtas originalus sieninis fantastlapis su gana originaliais aprašymais. Taigi tą kartofantijos darbą pagrįstai galima pavadinti tikru klasikinės kartografinės fantastikos kūriniu. Fantastlapis yra tvarkingas, jis išsiskiria iš kitų savo originalia koncepcija.

Verta paminėti Klaivo Steiplzo Luiso „Narnijos kronikų“ fantastlapį, kuris karts nuo karto sušmėžuoja įvairuose šio rašytojo knygų leidimuose.

Fantastlapiai dažnai publikuoti ir kitų žymių fentezi kūrėjų kūriniuose. Išskirti vieną arba kitą sudėtinga, nes fantastlapius dažniausiai braižė iliustratoriai – ne patys knygų autoriai. Gana įdomus „Mūnšajų“ , A. Norton „Raganų pasaulio“ ir Džordžo R. R. Martino „Sostų žaidimų“ pasauliai, nors atidžiau panagrinėjus, paaiškėja, kad jiems iki Tolkieno detalumo itin toli.

Iš žemėje „esančių“ fantastinių pasaulių galima išskirti „Dinotopiją“. Tai gana patraukliai sukurtas tv seriale atvaizduoto dinozaurų ir žmonių pasaulio – salos fantastlapis, nubraižytas kompiuterine maniera.

Fantastlapius šiais laikais kuria ne vien būsimų knygų autoriai. Internete šiuo metu galima aptikti šimtus įvairių autorių fantastlapių ir kurių išskirti originaliausius, įdomiausius gana sudėtinga užduotis. Galima išskirti kelias tokių vienišų fantastlapių grupes. Dažniausiai autoriai kuria fentezi fantastlapius. Vieni panaudojami RPG ir kituose stalo žaidimuose, kiti - būsimuose internetiniuose ar tinklo žaidimuose. Dar kiti – elementarūs technikos pabandymai, kur realiai fantastikos visai nedaug. Tai tik techninių galimybių demonstracijos, kuriomis autoriai linkę pasigirti. Labai daug šiuolaikinių fantastlapių – paprasčiausi kompiuterinėmis programomis sugeneruoti šablonai, kur žmogaus rankų darbo visai nėra, nors iš pirmo žvilgsnio tokie kūriniai atrodo visai neblogai, patraukliai, netgi idealiai. Tokie pseudo fantastlapiai šiuo metu labiausiai užplūdę Internetą. Juos vadinti kartografinės fantastikos kūriniais galima tik su tam tikromis išlygomis.

Greta šios fantastlapių masės yra daugybė Žemės alternatyvios istorijos žemėlapių, kurie, lyginant vieni su kitais, vizualiai yra labai panašūs, šabloniški, kadangi kuriami pasitelkus standartines kartografijos programas. Originalių alternatyviosios žemės fantastinių žemėlapių yra nedaug. Galima išskirti tik žinomų fantastinių prozos kūrinių kartografines iliustracijas. Tačiau tokių nėra daug.

Ranka kurtų šiuolaikinių fantastlapių vyra labai nedaug. Išimtis – fantastikos mėgėjų darbai, išsibarstę visame internete.

Ar visgi užsienyje yra kartografinė fantastika? Pagal tam tikrus požymius galima tvirtai pasakyti, kad ji egzistuoja. Ir ji yra nepaisant to, kad anapus Lietuvos sienos nėra sukurta nei moksliškų apibrėžimų, nei istorinių apžvalgų kas tai yra. Egzistuoja tik fantastinio žemėlapio apibūdinimai ir gana glaustos apžvalgos. O tai, kad kartofantiją sudaro ne vien tik kartografinė fantazija, bet gali būti ir tekstinė bei vizualinė dalys, apie tai niekur neužsimenama. Todėl, kad tikra kartografinė fantastika, jos moksliškas pavidalas egzistuoja tik Lietuvoje. Kokia jos buvo raida mūsų krašte, netrukus ir sužinosite.


ŠIEK TIEK ISTORIJOS LIETUVOJE. NUO PRADŽIOS IKI 1985 M.


Kartografinė fantastika - naujas fantastinės kūrybos porūšis ir savarankiškas menas. Lietuvoje neturi analogų ir atsirado visiškai atsitiktinai. Nenoriu girtis, tačiau viskas prasidėjo apie 1980 m., kai į mano rankas pateko elementarus mokyklinis atlasas. Anuomet taip sužavėjo geografijos mokslas ir žemėlapiai, jog nusprendžiau pabandyti padaryti to atlaso fragmentų kopijas. Nors tie bandymai nebuvo itin tikslūs ir tvarkingi, tačiau anuomet mane rezultatai beveik patenkino.

Laikui bėgant, šitokie kopijavimai pabodo. Tai įvyko tais pačiais 1980 – aisiais. Taip sukūriau pirmąjį fantastinį žemėlapį, kuris daugeliu atžvilgiu labai priminė įprastą Žemės planetos atvaizdą. Tačiau tai, vis dėlto, nebuvo realistinis pasaulio vaizdas, nes kai kurių žemynų kontūrai buvo specialiai iškraipyti, popieriuje atsirado ir kiti keisti geografiniai objektai.

Ilgai netrukus dienos šviesą išvydo ir pirmasis „kosminis“ fantastlapis – visai neįprastas išgalvoto pasaulio atvaizdas, papuoštas nežemiškais rašmenimis bei jų „vertimais“.

Galima teigti, kad tie fantazavimai gimė Kaunatavo kaime, Telšių rajone.

Kai atsikėliau gyventi į Viešvėnus, netikėtai susipažinau su Petru Jankausku ir apie 1983 m. jam parodžiau vieną savo ankstyvą fantastlapį. Pasirodo, kad anuomet jam patiko sumanymas. Nuo to laiko viskas ir prasidėjo...

Abu kūrėme įvairiausius fantastlapius. Iš pradžių tai buvo savotiški kartografiniai žaidimai su strateginiais, fantastikos, grafinio vaizdavimo eksperimentais. Tokie fantastiniai pasižaidimai ilgainiui išaugo į rimtesnius sumanymus. Tai darydavome dažnai ir kolektyviai. Būta momentų, kai prie kartografinės fantastikos kūrybos prisidėdavo ir Petro broliai Stasys ir Antanas. Tuomet kurdavome grandiozinius fantastlapius, kuriuose atsispindėdavo anuomet kirbėjusios idėjos. Tam, kad fantastlapiai būtų didesni, įprastus piešimo lapus suklijuodavom ir tokiu būdu turėdavome didesnė plokštumą. Kitais atvejais „žaisdavome“ ant mažesnių lapų, dažnai ant paprastų languotų. Visais atvejais ant paruoštų lapų nusipiešdavome būsimų pasaulių kontūrus – žemynus, salas, upes, ežerus. Paskui tose „niekieno“ žemėse „įkurdindavome“ gentis, tautas, pavaizduodavome valstybių evoliuciją. Dažnai nevengdavome pažymėti karus, sukilimus, maištus, revoliucijas. Neretas reiškinys – tam tikrų karinių – geografinių ekspedicijų vaizdavimai. Būta fantastlapių, kuriuose išdrįsdavome piešti gamtines katastrofas ir kitus gamtos reiškinius, kurie pakeisdavo vaizduojamo pasaulio vaizdą. Tuo metu fantastlapiuose pavaizduodavome ir pramanytą ekonomiką –fantastinių kraštų žemės ūkį, kalnakasybą, miestų pramonę. Nevengėme politinių – administracinių, istorinių, gyventojų, jų paplitimo ir kitų fantastinių žemėlapių. Gana dažnai vandens telkinius retai kada nuspalvindavome ir tai tęsėsi ne vienu metus. Žinoma, ne iš karto viskas atsirado. Iki tobulų fantastlapių buvo dar tikrai toli. Neretai šią veiklos rūšį nustelbdavo kitos, tam tikru metu įdomesnės. Tad pirmus kelis pažinties su P.Jankausku metus dažnai užsiimdavau ir kitomis, gal net labiau „vaikiškomis“ veiklos sritimis, iį kurių buvo galima „išpešti“ augiau žaidybinių elementų. Viena tokių sričių – „plastilininiai“ žaidimai, kurių galutinis evoliucijos taškas – įvairūs miestų, gyvenviečių, fortų ar net reljefiniai salų maketai, nekalbant apie technikos „stebuklus“ - plaukiojančius plastilininius laivus su veikiančiomis patrankomis, povandenines valtis su „įgulomis“ – viduje įkurdintomis musėmis.

Tačiau kartografinės fantastikos užuomazgos tikrai nenudžiūvo. Protarpiais „sužibėdavo“ nauji bandymai. Tais tolimais laikais labai išpopuliarėjo fantastiniai grafiniai vaizdavimai įprastuose kontūriniuose mokykliniuose žemėlapiuose. Juose vaizduodavome alternatyvią žmonijos istoriją, bet dažniausiai apsiribodavome paprasčiausia kolonializmo ir karų istorija. Tiesa, būta momentų, kai aš su P.Jankausku kūrėme anuomet nelegalius ir necenzūruotus fantastlapius, kuriuose Lietuva – galinga ir nepriklausoma valstybė, nuo kurios kariaunos dažnai kentėdavo ne kas kita, o Rusija...

Na, o svarbiausi kartografinės fantastikos „kūdikystės“ (1980 – 1985 m.) kūriniai be jokios abejonės - minėtasis „Žemiškasis“ (1980 m.), „Kosmiškasis“ (1980 – 1981 m.), kur kas vėliau nupiešta „Revoliucija“ (du 1983 m. sudaryti fantastlapiai). Petras Jankauskas, apie kurio kartofantiją dar bus ne kartą rašoma, tais pačiais metais sukūrė „Kagą“, o dviese fantazavome apie neįtikėtinas upių erozijas. Iki šių dienų išliko tik vienas ta tema pieštas mano kūrybos fantastlapis sąlygiškai taip pat ir pavadintas.

Ir tai ne visi išvardinti kartofantijos darbai. 1983 m. būta dar ne vieno bandymo sukurti fantastinius žemėlapius. Gaila, kad šiuos laikus tepasiekė tik keli fantastlapiai. Vienas jų – „Lituvos pasaulis“. Pastarasis – elementarus to laikmečio pavyzdys, kai dalis kontinentų iš tiesų primena Žemę. Fantastiniame žemėlapyje gausu tikroviškų realistinių pavadinimų. „Lituvos pasaulyje“ vaizduojama valstybių plėtra, geografiniai tyrinėjimai, kariniai sausumos ir jūrų žygiai. Fantastlapis buvo kuriamas mažiausiai dvejų asmenų.

Iš visų iki tol paminėtų fantastlapių labiausiai pagarsėję buvo „Kosmiškasis“ ir „Kaga“. Kur kas daugiau tobulesnių fantastlapių būta vėlesniais 1984 – 1985 m. Tuomet prasidėjo tikras elmentarių fantastinių žemėlapių bumas. Dar 1984 m. nubraižiau „Kongo pusiasalio istoriją“, kurią sąsiuvinio puslapiuose pavaizdavau 34 - uose mažuose fantastlapiuose, vaizduojančiuose minėtos teritorijos istorinę raidą nuo 1994 m. pr. m. e. iki 1908 m.. Tai pirmas fantastlapių ciklas, kuriame aiškiai apibrėžta tema – istorija. Šie fantastlapiai žemiškojo tipo, kadangi jie primena mūsiškę Indiją. Kartofantijos kūriniai gerokai įtakoti sovietinių istorijų. Kitaip anuomet ir negalėjo būti, nes kitokios istorinės literatūros neturėjome.

Panašiu metu nupiešiau „Kitają“, „Aufralį ir Jorką“. Pastarieji regis nubraižyti, naudojantis vienu didesniu neišlikusiu fantastlapiu, todėl vadintini fragmentais. Anuomet kūriau gana išvaizdžią „Pospolitą“ - savotišką alternatyvios žemės teritoriją ir „Korinto imperiją“.Vienas keistesnių alternatyvios istorijos kūrinių – nepriklausoma Lietuva XIX amžiuje. Petras Jankauskas sukūrė cilindrinėje projekcijoje įkomponuotą „Sor Lito“ žemyną bei salas ir keletą kitų šiuo metu neišlikusių kūrinių, pavyzdžiui, „Fraksiją“ ir t.t.. „Sor Litą“ teko užbaigti man. Fantastlapis pieštas ant dvejų languotų lapų. Tais pačiais metais buvo sukurti ir žymūs kolektyvinės kūrybos fantastlapiai, kur labiau nutolom nuo įprastinės Žemės istorijos ir geografijos vaizdavimo. Dabartinę epochą pasiekė tik du to laikmečio bendros kūrybos darbai. O juk tuo metu taipogi dažnai žaisdavome kolonizaciją, pavaizduojamą paprastuose, tikroviškuose mokykliniuose kontūriniuose žemėlapiuose. Be to, ir patys nusipiešdavome realistinių Žemės planetos sausumos kontūrų, kuriuos vėliau užpildydavome neregėtais valstybiniais dariniais... Be viso to būta ir realistinių vietovių planų. Dažniausiai pieštos Viešvėnų apylinkės, pušynėlio teritorija, ir to dažniausiai prireikdavo „kariaujant“ su kitose Viešvėnų gyvenvietės vietose gyvenančiais vaikais...

Po metų (1985 m.) paprastų žaidybinių fantastlapių sumažėjo. Tiek P.Jankauskas, tiek ir pats ėmėme kurti rimtesnius fantastlapius, kuriuose pažymėdavome daugiau konkrečių objektų, detalių. Žymiausi to laikmečio fantastiniai dariniai – „Korintija“ (A.K.), „Japonija“ („Tonkija“) (P.J.) „Rusija Vada – Nevada“ (P.J.), „Norvegijona“ (A.K. – didesnio fantastlapio fragmentas), „Pietvakarių Albama“ – „ištrauka“ iš P.Jankausko fantastinio žemėlapio, vaizduojanti autoriaus sukurtas valstybes Peru ir Ta - Bisają (A.K.), „Evropa – Afenija“ – gana išvaizdus išgalvoto pasaulio istoriją iliustruojantis pusiau „žemiškas“ žemėlapis (A.K.) ir „Adelfa“ – didelis nespalvotas sieninis planetos fantastlapis, kuriame vaizduojama Žemės tipo planetos ekonomika, naudingos iškasenos ir valstybiniai dariniai. (A.K.). Tai paskutinysis fantastlapis, kurtas 1985, tačiau sąlyginai užbaigtas 1986 m. Ir tai tik svarbiausi to periodo kartofantijos kūriniai.

Be įprastinių fantastlapių 1985 m. rudenį buvo pradėtas kurti pirmasis tikras kartografinės fantastikos daugkartinio naudojimo žaidimas. Idėją sukurti tokį strateginį karo žaidimą sugalvojau pats. Tačiau apie visus kartografinius ir jiems artimus fantastinius žaidimus bus rašoma kituose skyriuose.

Kokie svarbiausi pirmojo penkmečio kartografinei fantastikai? Daugelis to meto darbų buvo žaidybiniai. Tik keli fantastiniai žemėlapiai netgi pritaikyti kitoms reikmėms, pavyzdžiui, literatūrinei kūrybai. Pirmas tokio tipo kartofantijos kūrinys, kuris, deja iki šių laikų nebeišliko, buvo pasirodęs 1984 m. Fantastlapis turėjo iliustruoti mano paties pirmą fantastinį tekstą, kuriame dėsčiau vienos planetos tyrinėjimų istoriją. Specializuoti pavieniai fantastlapiai labiau paplito po metų. Ryškiausias pavyzdys – P.Jankausko „Japonija“ („Tonkija“). Šioje autoriaus sukurtoje žemėje klostėsi pirmojo fantastinio turinio teksto veiksmas – fentezi istorija, anuomet įvardinta kaip legenda. Kūrinys „Galingoji Tonkija“ buvo parašytas 1986 m. pradžioje.

Be žaidybinių elementų tuometiniuose fantastlapiuose atsispindėjo tam tikras eskiziškumas. Viskas piešta dažniausiai tušinuku, spalvinta negrabiai spalvotais pieštukais. Vandens telkiniai neretai palikti visai nenuspalvinti. Na o sausumos plotų kontūrai dažnokai primindavo žemiškuosius. Tik atskiruose fantastiniuose bandymuose pasitaikė išimčių.

Beveik visuose to meto fantastlapiuose nėra jokio kartografinio tinklo ir nenurodytas mastelis. Labai retame kartofantijos kūrinyje nurodytas jo pavadinimas, nekalbant apie jį sukūrusį autorių. Tokių įrašų beveik nebūta. Tiesa, yra originalių kartofantijos darbų, kurie ryškiai išsiskiria iš vyravusios masės. Tokių darbų sukūrė ir P.Jankauskas, ir aš pats. Tie fantastlapiai piešti tvarkingai, šriftai naudoti įskaitomi, nuspalvinta be „paliktų dėmių“, o visuma atrodė patraukli. Tačiau kituose darbuose pavadinimai neretai parašyti rankraštiniu šriftu, sunkiai įskaitomi, o ir patys vietovardžiai dažnokai skurdūs, neišradingi, nuobodūs. Daugelis jų – realistiniai, paimti iš tikrovės – kitų žemėlapių ir geografijos arba grožinių knygų. Pirmieji „autoriniai“ pavadinimai buvo ne dažni. Dauguma jų – paprasti, netgi primityvūs. Labiausiai įsimintini tik šie – Kaga, Adelfa, Tonkija, nors negalima teigti, kad viską kopijavome ir savinomės iš kitų.

Tiksliai nepamenu, bet tikriausiai apie 1981 m. pradėjau kurti ir pirmuosius topografinius žemėlapius, kurie ilgainiui „išvirto“ į fantastinius. Petras jais mažiau susidomėjo, tačiau tokių bandymų visgi būta ypač 1989 – 1991 m. laikotarpiu.

Straipsnio pabaiga kitoje dalyje