Julius vėl pažvelgė į juodą iliuminatorių, bet matomas reginys jo nenudžiugino. Žemės dar nesimatė, o vienatvė grėsmingai tebeaugo. Gimtosios planetos ilgesys - taip pat.
Laive milžine jis liko vienas. Draugai ir kolegos seniai išmirė, pakirsti nežinomos ligos. Ištikimas robohomas ir tas nebeveikė. Todėl astronautas nebegalėjo su niekuo bendrauti, pasidalinti kamuojančiomis mintimis. Bekrašte kosmine tuštuma slinko tik bejausmis tuščias erdvėlaivis su vieninteliu gyvu žmogumi.

Kontakto su gimtąja planeta vis dar nebuvo. Ryšio sistema tylėjo. Liūdnas astronautas atsitraukė nuo ledinio stiklo, liūdnu žvilgsniu aprėpė šalta šviesa nutviekstą valdymo centrą, kur monotoniškai cypsėjo kažkoks prietaisas.

Tąkart Julius tebetylėjo, tačiau laikėsi tvirtai, nepasidavė nesutramdomiems jausmams, nors bet koks optimizmas seniai ištirpo. Tačiau astronautas net tokią nykią akimirką sugebėjo pasvajoti apie planetą, kurios seniai nematė...

Laikas slinko be galo lėtai. Kosminio laivo viduje beveik nebuvo jokių pokyčių. Keliautojas nežinojo kiek metų praslinko nuo paskutiniojo pokalbio su gimtuoju pasauliu. Bet tie klausimai Juliaus galvoje išsisklaidė vos tik pasigirdo įkyrus ryšio aparato cypimas. Astronautas atskubėjęs prie ryšių pulto griebė ausines ir skubia tarsena, tiesiog uždusęs išpyškino:

– CDD 4 klauso!

O iš tolumos pasigirdo keistokas balsas iš Žemės.

Kosminį keliautoją tiesiog užplūdo nesulaikoma džiaugsmo banga, paskui kurią atsirito nusivylimas. Jam atsiliepęs ryšininkas kalbėjo sausai, lyg robotas. O ir ištarė tik kelis klausiamuosius sakinius. Į juos Julius turėjo greitai atsakyti.

Ir visgi vėlesnės skrydžio dienos keliauninkui suteikė palengvėjimo. Nepaisant to įvykio, kuris pagimdė trumpalaikį nusivylimą, astronautas neabejojo, kad kiti žmonės jį sutiks draugiškiau, kaip šimtamečio skrydžio veteraną. Julius manė, kad Žemė bus bent kiek panaši į buvusią 2163 metais, tik toliau pažengusi.

Keliautojas tomis dienomis apie daug ką galvojo, nors ir buvo užsiėmęs įvairiausia veikla. Paskutinis laive gyvenantis astronautas dirbo už visus dešimt jau neegzistuojančių vyrų...
Praslinkus dvejoms savaitėms po viltį įkvėpusio įvykio, keliautojas klausėsi radijo laidų iš pasiilgtosios planetos, priėmė signalus iš kažkokios Robotic Arc Nagwentunus kosminės stoties. Iš tolybių atsklidęs balsas vėlgi aidėjo tarsi roboto. Grįžtantis astronautas mėgino save guosti, manydamas, kad tai paprasčiausia standartinė roboto informacija.

Per Naujuosius metus laivas kirto Saulės sistemos ir Tolimojo Užribio zoną. Astronautas tuo metu jautėsi tarsi namie: atstumas iki gimtojo pasaulio, lyginant su tomis kosmoso platybėmis, kurias teko įveikti, buvo juokingai menkas.

Naujametinė naktis jam vis dėlto įkvėpė naujų jėgų. Keliautojas net niūriose pilkose kosminio laivo sienose regėjo visą spalvų gamą. Netgi blyškus ir nykus Atlantis – dvyliktoji sistemos planeta iliuminatoriuose švietė kur kas draugiškiau.

Artinantis prie Žemės, ryšio sistema dirbo be trikdžių. Julius klausėsi įvairiausių žinių, nors pastarosios nebuvo įdomios ir džiuginančios. Kai iki gimtųjų namų liko vos keli parsekai, astronautas susirūpino aparato nutupdymo problemomis. Iš tiesų reikalai nebuvo geri. Senos stotys, kurių numerius jis žinojo, senų seniausiai nebedirbo ir netgi neegzistavo. Astronautą pribloškė faktas, kad didžiausias dirbtinis palydovas „Megaraparta“ į šūksnius taip pat neatsakė, nors astronautas netikėjo, kad tokią milžinišką bazę žmonės išmontavo, taip ir nepanaudoję korpuso kitoms reikmėms. Atsikratyti tokia milžiniška konstrukcija nebūtų buvę protinga, juolab, kad kūrėjai manė, kad „Megaraparta“ tarnaus mažiausiai tūkstantį metų... Tiesa, astronautas dar kartą mėgino save guosti, spėdamas, kad šimto kilometrų skersmens orbitinis kosmodromas yra „nuvilktas“ kažkur kitur, gal net prie kitos planetos. Paskui Julius ramindamas save uždavė klausimą: „O gal slaptažodžiai nebe tie?“

Palengva pro šalį slinko Jupiteris su visa savo svita – jį lydinčiais palydovais. Laivo greitis sparčiai mažėjo. Po pusiaudienio pasirodė kosminis akmenynas – asteroidų žiedas - tiksliau tik tai, kas iš jo liko. Žmogus itin stebėjosi, nematydamas daugelį kosminių kūnų. Orbitoje nebuvo netgi Cereros ir Vestos, o juk pagal tikslius apskaičiavimus tie asteroidai turėjo būti puikiai matomi. Praslinko dar kelios valandos ir gerokai praretėjusi „kosminių šiukšlių“ juosta atsidūrė už kosminio laivo paskuigalio. Praslenkantis Marsas pasirodė taipgi keistokas: jis nebeatrodė negyvas. Bet labiausiai jį nustebino gimtoji planeta. Apie ją sukosi netgi du mėnuliai. Antrasis palydovas atrodė kažkoks pilkas, dirbtinokas ir kur kas didesnis už natūralųjį. Tuomet keliautojas suabejojo ar tai, ką mato, iš tiesų yra Saulės sistema.

Vis dėlto, tai buvo labai panašu į gimtą pasaulį, kad ir kaip bebūtų keista ir apmaudu. Priėjęs tokios išvados, jis galų gale suprato, kad problema yra išspręsta. Iš kosmoso atsklido raginimas nusileisti pilkšvajame mėnulyje.

Kosmodrome jis nuoširdžiai tikėjosi didžiulės žmonių minios. Tačiau vos tik prasivėrė kosminio laivo liukas, priešais tamsoje tepamatė tik vieną susiraizgiusią metalinę baidyklę. Sugrįžėlis suvokė, kad tai kažkoks robotas, kuris ištarė gergždžiančiu nemaloniai skambančiu balsu:

– Sveiki atvykę į Serenity kosmodromą. Dabar eisime į dezo skyrių. Bus privalomos procedūros. Būkite pasiruošęs.

Toks susidūrimas su tolimiausios ateities civilizacija, keliautoją nuliūdino iki pat sielos gelmių. Tačiau toje nusivylimo jūroje buvo viena kruopelytė vilties, kurią stengėsi nepaleisti. Kosmodrome nutikusius įvykius jisai logiškai mėgino paaiškinti ir netgi pateisinti: žmonės pernelyg užsiėmę, tad neturėjo laiko eiliniam įvykiui. Bet greitai paaiškėjo tikroji tiesa: šiame mėnulyje žmonių nėra. Tokią išvadą astronautas padarė regėdamas keistas žmogaus formos figūras, kurios palengva judėjo įvairiausiomis kryptimis, visiškai nekreipdamos dėmesio į grįžusįjį. Iš pradžių Julius juos palaikė naujausio modelio robotais – jie tikrai priminė juos savo judesiais, savo tyliais ir tiksliais žingsniais. Netgi akys buvo tarsi mašinų – ten nebuvo nieko nereikalingo. Tuose būtybėse buvo tik išskaičiavimas: logika ir racionalumas.

Nieko paguodžiančio nesuradęs Naujajame Mėnulyje, keliautojas nekantravo sugrįžti į Žemę. Ten tikėjosi sutikti bent vieną jausmingą būtybę. Deja, mėnulyje teko ilgokai paplušėti, nes visos paslaugos buvo teikiamos tik už kažkokius nagurus. Astronautas ilgai aiškino kiekvienam sutiktajam apie savo praeitį ir kokios problemos kamuoja. Deja, ne visiems buvo svarbu kaip jaučiasi ateivis. Jie visi reikalavo nagurų. Tik paprastos gudrybės kosmoso keliautoją vedė tikslo link. Po trejų dienų sugrįžėlis atsidūrė ant tvirtos žemės. Žinoma, tai ką galima pavadinti „tvirtu paviršiumi“ tebuvo paprastas asfaltas. Gimtoji planeta vis dėlto nebuvo nepatraukli. Sugrįžėlį stebino tvarka ir sterilumas. Be jokių abejonių žmogus buvo priblokštas visais tais pokyčiais, kuriuos rado gimtame pasaulyje: triukšmo ir užterštumo nebuvimu ir gerokai ištobulinta technika, kuri zujo įvairiausiuose lygiuose: dangumi, gatvėmis ir netgi po žeme.

Astrouoste sugrįžėlio niekas nepasitiko nei su orkestro atliekamais maršais, nei tylomis. Po privalomos dezinfekcijos astronautas išėjo į gatvę. Ten tvarkingai įvairiomis kryptimis judėjo žmogaus pavidalo robotai. Nors iš pirmo žvilgsnio viskas atrodė chaotiškai, tačiau netrukus paaiškėjo, kad viskas vyksta tvarkingai ir ko ne idealiai tiksliai. Labiausiai sugrįžusįjį pribloškė pakankamai ramus ir tikslus keliaujančiųjų žingsniavimas. Niekas gatvėje neskubėjo, nekalbėjo ir nestoviniavo. Visi kažkur tikslingai judėjo nežinomų tikslų link.

Vis dėlto Julius greitai pavargo. Jausdamasis svetimas šitame keistokame pasaulyje, sumanė paieškoti kavinės ar bent valgyklos, nors sumanymas atrodė nerealus, nes astronautas dar nematė laisvai besielgiančių, šnekančių ir robotų neprimenančių figūrų. Tiesa, norėdamas pasiekti tikslą, Julius ėmė klausinėti tų keistų robotų apie artimiausias maitinimosi įstaigas. Tačiau praeiviai nė neketino stabtelti. Visi kažkur ėjo...

Sugrįžėlis kavinę aptiko visiškai netikėtai. Ant sienų nebuvo net informacijos, kad patalpose galima ko nors užkrimsti. Pastatas priminė paprasčiausią biurą - tik ne maitinimo tašką. Bet, nepaisant to, Julius užsuko vidun. Prie baro stovintis žmogaus pavidalo robotas, žinoma, pasidomėjo:

– Ką šiandieną valgysi?

– O ko turite? - jis atsakė klausimu.

– Tu kažkoks keistas, - nusistebėjo barmenas, kurio veide neatsispindėjo jokios emocijos.

– Neatitinku standartų?

– Teisingai. Tavo egzistavimas pažeidžia vienodų teisių ir pareigų įstatymą.

– Apie juos nieko nežinau, - paaiškino Julius, - Aš ką tik grįžau iš Julijareveros.

– Julijareveros? Kas tai? Mano implantai neduoda jokios informacijos, - barmenas buvo suglumęs nors ketino kažką sausai suburbuliouoti.

Vis dėlto kavinės šeimininkas prisiminė savo pareigas:

– Gerai. Grįžtam prie maisto. Šiandien turime tradicinį, o dienos pietūs standartiniai. Viso: keturi nagurai.

Sugrįžėlis jau žinojo. Nagurais čia visi atsiskaitinėjo. Sistema keista, tačiau paprasta: prieini prie sienoje sumontuoto automato, paimi iš jo karančius laidus, prijungi prie savo galvos. Po minutėlės iš to aparato pasigirsta: "apmokėta" arba "idealiai atlikta". Tačiau astronautas nesuprato kasgi tie nagurai...

– Man tiks ir standartinis, tik nežinau kuo galiu susimokėti. Mano kišenės tuščios, o bankinė kortelė čia negalioja.

– Kliente, tu iš tiesų esi labai keistas. Juk kiekvienas planetos gyventojas puikiai žino, kad naguriai - netaisyklingos mintys, kurias sudaro įvairios fantazijos, jausmai, negeri ketinimai. Kam jie reikalingi? Kiekvienas pilietis jais susimoka už teikiamas paslaugas. Tai naudinga ir jiems, ir likusiam pasauliui: piliečiai išsivalo, tampa grynesni, nes išleidus kokį nagurą, galvoje nelieka kenksmingų minčių ir pojūčių. Žinoma, žmogus nėra tobulas. Nestandartinių minčių nuolat bus - jos veisiasi tarsi koks užkratas. Todėl nagurų kiekvienas turės... Beje, ar turite minčių reguliavimo implantą?

Julius tik tuomet suprato, kad visi aplinkui esantys padarai ne kas kita, o žmonės.

Toji žinia jį sukrėtė tarsi elektros srovė. Atsisakyti savo laisvų minčių? Netaisyklingos mintys – netoleruojamos, net smerkiamos?

Tą minutę Julius norėjo grįžti atgal į savo kosminį laivą. Tačiau ten kelio atgal nebebuvo. Kelią pastojo tikrą robotą primenantis didelio šuns ūgio ratuota konstrukcija. Mechanizmas gana suprantamai metaliniu balsu ištarė, į priekį ištiesusi anksčiau paslėptas galūnes – manipuliatorius:

– Jūs turite atlikti kelias privalomas procedūras. Centras pranešė, kad jūs nesate registruotas, sistemoje nėra jokių duomenų apie jūsų implantus. Būtinas patikrinimas ir būtinųjų priedelių instaliacija.

– O jei to visai nenoriu? - įžnybė Julius.

– Tai būtų nusikaltimas. Prašome atgręžti savo nugarą, ištieski kaklą.

Robotas buvo nepermaldaujamas. Su juo ginčytis, jam prieštarauti – beprasmiška.

– Noriu atgal į kosmodrome esantį laivą!

– Atsakymas neigiamas. Jūsų užterštumo lygis – klaikus. Nagurai juodi. 115 procentų pagal standartų skalę. Prašome atsipalaiduoti ir leisti atlikti būtinas procedūras.

Julius pastebėjęs, kad patalpoje durys nėra saugomos, spruko pro laisvąjį tarpą. Tačiau bėgimas netruko ilgai. Robotas tvarkdarys turėjo krūvas pagalbininkų, kurie it vabalai apniko savo auką. Iš tiesų tie mažyčiai robotai apsupo asocialųjį, kuris kiek beįkabindamas bėgo kosmodromo link. Sugrįželis turėjo pasiduoti. Jam tas pats robotas kerėpla pasakė:

– Nesipriešinkite. Tavo nuosavų minčių patikra privaloma. Tuoj turėsi visus privalomus implantus. Patikėk, bėdų nebus. Kadangi esate paskutinis, kuriam įdiegsime nagurių sistemą, tau nebus taikomos jokios nuobaudos. Išsižiokite. Į jūsų smegenis integruosime “Klormydium” sistemą.

Robotas vienu manipuliatoriumi į priekį ištiesė mažą gyvatę primenantį gyvį. Tai iš tikrųjų nebuvo sintetinis kūrinys. Gyvatė netrukus atsidūrė aukos gerklėje. Trumpas žmogaus konvulsijas pakeitė ramybė. Julius netrukus suprato: “koks gi buvau kvailas, kad priešinausi ir nenorėjau atsisakyti savo nagurių.”

– Ačiū tau, robote – pareigūne, ačiū. Esu turtingiausias žmogus Žemėje. Už susikaupusius nagurius skubu atsiskaityti...

Visi robotai išsivaikščiojo. Iš kažkur pasigirdo balsas. Jis aidėjo tiesiog astronauto galvoje:

– Privalai visko atsisakyti. Tau liko penkioliką ciklų. Jei tarnausi teisingai – devyniolika ciklų.

Buvęs astronautas prisimerkęs išėjo iš patalpos. Į Žemę grįžti visai nevertėjo. Vien tokia mintis yra nuodėminga, iš viso nereikalinga. Šeimininkui reikėjo tarnauti be jokių išlygų. Taikiai ir nuolankiai. Už tai Juliui pažadėtas itin ilgas gyvenimas. Ir prasmė. Šeimininkas nauju kūnu buvo itin patenkintas. Vietoj maksimalaus Net dvidešimt devynis ciklus. Čia gerokai daugiau nei bet koks maksimumas.




1989 m.